Čiuožinėjimas nuo tam nepritaikytų kalniukų neretai baigiasi sunkiomis traumomis, kartais turinčiomis ir negrįžtamų pasekmių. Specialistai pabrėžia, kad ši žiemos pramoga turi specifinių rizikų, kurias svarbu suprasti ir stengtis jų išvengti.
Ortopedas traumatologas Dovydas Prascevičius pastebi, kad iškritus gausiam sniegui ir susiformavus tvirtai sniego dangai, traumų, patiriamų čiuožinėjant nuo kalniukų, skaičius ženkliai išauga. Dažniausiai nukenčia aktyviausi žiemos pramogų mėgėjai – vaikai ir paaugliai, tačiau pasitaiko ir suaugusiųjų traumų. Didžiausia rizika, pasak gydytojo, slypi miestuose esančiuose kalniukuose, kurie čiuožinėjimo trasomis tampa savaime, be jokio paruošimo.
Specialistas atkreipia dėmesį, kad miesto kalniukai ir šlaitai gali būti itin pavojingi. Po sniegu dažnai slepiasi akmenys, betono konstrukcijos, metaliniai elementai, borteliai ar net statybinės atliekos. Be to, nuokalnių paviršius dažnai būna nelygus ir apledėjęs, o nusileidimo zona – neaiški, neaptverta ir tam visiškai neparuošta.
Populiariausios čiuožinėjimo priemonės yra plastikinės čiuožynės, kurias nesunkiai galima rasti prekybos vietose. Vis dėlto, pasak traumatologo, jos beveik neapsaugo besileidžiančiųjų, nes nesugeria smūgio, neužtikrina stabilumo ir padidina uodegikaulio, stuburo bei galvos traumų riziką.
Dažniausiai žiemos pramogautojai patiria uodegikaulio ir kryžkaulio sumušimus ar lūžius, pirštų išnirimus, šonkaulių lūžius. Sunkiausios traumos – kryžkaulio lūžiai, galvos smegenų sužalojimai, kaklo ir stuburo pažeidimai – dažniausiai įvyksta susidūrus su kliūtimis arba griūnant dideliu greičiu.
Norint sumažinti traumų riziką, prieš leidžiantis nuo kalniuko būtina įvertinti patį šlaitą: jo statumą, galimus pavojingus objektus trasoje, kitų pramogautojų judėjimą. Taip pat svarbu iš anksto numatyti, kur bus sustojama, ir įsitikinti, kad nusileidimo vieta yra saugi. Rekomenduojama dėvėti šalmą, pirštines, tvirtus batus ir šiltus, smūgius galinčius sugerti drabužius.
Vaikai turėtų čiuožinėti tik prižiūrimi suaugusiųjų, o suaugusieji turėtų pasitikti juos kalno papėdėje. Leidžiantis rekomenduojama sėdėti kuo žemiau, kojas laikyti šiek tiek pakeltas, rankų nekišti po savimi ir nebandyti stabdyti tiesiomis rankomis ar kojomis. Taip pat reikėtų vengti čiuožinėjimo tamsoje, esant neblaiviems ar visiškai vieniems. Žmonėms, kurie neužsiima reguliaria fizine veikla, svarbu realistiškai įvertinti savo fizines galimybes.
Pastebėjus, kad žmogus galimai patyrė galvos ar stuburo traumą arba matoma aiški kūno deformacija, būtina nedelsiant skambinti skubiosios pagalbos numeriu 112. Nukentėjusiojo jokiu būdu nereikėtų kelti ar judinti jo kaklo. Jei įtariamas tik sumušimas ir nėra matomų deformacijų, rekomenduojama šaldyti pažeistą vietą ir stebėti būklę. Skausmui nepraeinant, stiprėjant ar atsiradus tinimui, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytojus, kad trauma būtų tinkamai įvertinta ir paskirtas gydymas.
„Lietuvos draudimo“ Žalų departamento vadovas Artūras Juodeikis pažymi, kad turint galiojantį asmens draudimą, žiemos pramogų metu patirtos traumos dažniausiai yra kompensuojamos. Nelaimingų atsitikimų ir traumų draudimas paprastai padengia ne tik lūžius ar išnirimus, bet ir sumušimus, patempimus bei kitas traumas, kurios dažnos aktyviai leidžiant laiką lauke. Vidutinė išmoka už tokią traumą siekia apie 360 eurų, tačiau, priklausomai nuo sužalojimo pobūdžio ir sunkumo, ji gali viršyti ir 600 eurų.
Pasak draudimo eksperto, ši finansinė parama gali padėti padengti gydymo, reabilitacijos ar vaistų išlaidas bei kompensuoti laikiną pajamų netekimą. Nors draudimas neapsaugo nuo pačių traumų, jis gali ženkliai sumažinti finansinę naštą netikėtos nelaimės atveju, todėl ypač svarbus šeimoms su vaikais, kurie žiemą dažnai renkasi aktyvias ir kartais rizikingas pramogas.
