Laurotėžė, arba kaukazinė vyšnia (Prunus laurocerasus), vis dažniau tampa pagrindine gyvatvorių žvaigžde lietuviškuose soduose. Tai greitai augantis, visžalis krūmas, kuris ištisus metus išlaiko sodrią, blizgančią lapiją ir sukuria prabangią, nepermatomą žalią sieną. Tinkamai pasodinta ir prižiūrima laurotėžė gali visiškai pakeisti kiemo vaizdą, užtikrinti privatumą ir tapti ryškiu sodo akcentu.
Laurotėžė (Prunus laurocerasus) – tankus, visžalis krūmas, ypač dažnai sodinamas kaip gyvatvorės augalas. Jį lengva atpažinti iš didelių, standžių, itin blizgių, tamsiai žalių lapų, kurie išlieka dekoratyvūs visus metus. Dėl to gyvatvorė iš laurotėžių ir žiemą, ir vasarą atrodo tvarkingai bei patikimai saugo privatumą.
Pavasarį laurotėžės sukrauna stačius, kremiškai baltų, kvapnių žiedų žiedynus, kurie vilioja bites ir kitus apdulkintojus. Vėliau juos pakeičia smulkūs, tamsūs vaisiai, tampantys maistu paukščiams. Vis dėlto svarbu žinoti, kad visos laurotėžės dalys yra nuodingos žmonėms ir naminiams gyvūnams, todėl šį krūmą reikėtų sodinti atsakingai, ypač jei sode dažnai būna vaikų ar augintinių.
Šis augalas pasižymi dideliu prisitaikymu prie aplinkos sąlygų. Laurotėžė gerai auga tiek saulėtoje vietoje, tiek pusiau pavėsyje, mėgsta vidutinio derlingumo, šiek tiek drėgną dirvą, yra pakankamai atspari sausroms ir oro taršai. Būtent dėl šių savybių ji dažnai pasirenkama ne tik privačiuose sklypuose, bet ir miesto žaliosiose erdvėse.

Vienas didžiausių laurotėžės privalumų – greitas augimas. Priklausomai nuo veislės, per metus ji gali paaugti apie 30–60 cm, todėl per palyginti trumpą laiką susiformuoja tanki, vientisa žalia siena, veiksmingai sauganti nuo vėjo, triukšmo ir nepageidaujamų žvilgsnių.
Laurotėžes gyvatvorei geriausia sodinti ankstyvą pavasarį, nuo kovo iki balandžio, arba rudenį, rugsėjo–spalio mėnesiais, kai dirva dar pakankamai šilta ir augalai spėja įsišaknyti iki ekstremalių oro sąlygų. Prieš sodinimą rekomenduojama dirvą perkasti, pašalinti piktžoles ir pagerinti ją kompostu ar perpuvusiu mėšlu, taip sukuriant palankesnes sąlygas šaknų vystymuisi.
Formuojant tankią gyvatvorę, itin svarbus atstumas tarp augalų. Jaunas laurotėžes rekomenduojama sodinti kas 60–70 cm, o didesnius, jau labiau išaugintus krūmus – kas 80–100 cm. Pasodinus augalus būtina juos gausiai palaistyti, o aplink šaknis naudinga paskleisti mulčio sluoksnį, kuris padeda išlaikyti drėgmę, riboja piktžoles ir saugo šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Pirmaisiais metais po pasodinimo laurotėžes reikėtų reguliariai laistyti, ypač sausros metu, o vegetacijos laikotarpiu patręšti kompleksinėmis dekoratyviniams krūmams skirtomis trąšomis. Tai padės greičiau suformuoti tankią lapiją. Genėjimas paprastai atliekamas du kartus per sezoną – jis leidžia palaikyti norimą aukštį, skatina šakojimąsi ir užtikrina tvarkingą gyvatvorės formą.
Iš populiariausių veislių verta išskirti ‘Rotundifolia’, kuri pasižymi itin stambiais, blizgiais lapais ir gali užaugti iki 4 metrų aukščio, todėl puikiai tinka aukštoms, masyvioms gyvatvorėms. ‘Novita’ laikoma viena atspariausių veislių – ji gerai pakelia ligas, šalčius ir nepalankias sąlygas, todėl idealiai tinka ten, kur norisi patikimos, nepermatomos žalios sienos.
Veislė ‘Caucasica’ išsiskiria siauresne, vertikalia lajos forma ir dideliu atsparumu šalčiui, todėl yra puikus pasirinkimas aukštoms, elegantiškoms gyvatvorėms atviresnėse vietose. ‘Genolia’ tinka vidutinio aukščio gyvatvorėms – tai kompaktiška, tanki veislė, neužauganti pernelyg plati. ‘Etna’ dažniau rekomenduojama švelnesnio klimato regionams, kur žiemos ne tokios atšiaurios, nors pirmaisiais metais ją verta pridengti.

