Visai greta Via Pietralata gatvės, šiaurės rytų šiuolaikinio Romos dalyje, aptiktos dvi elitinės Romos Respublikos laikų kapavietės, kurioms daugiau nei 2400 metų.
Pažymima, kad palaidojimai buvo įrengti kameriniuose kapuose bendrame laidojimo komplekse, šalia to, kas, panašu, buvo graikų pusdieviui Herakliui skirta šventykla. Heraklis romėnams buvo populiarus apsaugos simbolis. Čia taip pat kasami senovinio kelio ruožai ir du dideli monumentalūs baseinai ar rezervuarai, kurie, tikėtina, buvo naudojami šventinėse apeigose.
„Dėl šių radinių Romos priemiesčiai atsiveria kaip gilių, dar neištirtų atminties klodų saugyklos“, – sako pagrindinė Romos valstybinė archeologė Daniela Porro.
Senovinio apgyvendinimo pėdsakai Via Pietralata rajone buvo užfiksuoti dar dešimtajame dešimtmetyje, o kasinėjimai prie šventyklos pradėti 2022 metais, jiems vadovaujant valstybiniam archeologui Fabriziui Santi. Ši teritorija kadaise buvo už senovinių Romos miesto sienų, o dabar tai – šiuolaikinio miesto priemiestis.
Nuo kasinėjimų pradžios archeologų komanda rado bronzinių monetų, liudijančių, kad šventykla buvo naudojama V–IV a. pr. Kr., kai Roma, kaip manoma, jau buvo respublika.
Buvo teigta, kad tarp radinių yra šešios bronzinės Heraklio statulėlės, tačiau Italijos kultūros ministerijos ataskaitose jos neminimos. Žinoma tik tiek, kad šventyklos centre kadaise stovėjo statula, tačiau dabar ji yra dingusi.
Senoviniai kapų gyventojai
Manoma, kad kapavietės liudija apie šioje vietoje gyvenusią turtingą giminę, vadintą romėnų „rodu“. Vienoje iš neseniai aptiktų kapaviečių rastas akmeninis sarkofagas ir trys kremacijos urnos, kitoje – suaugusio vyro skeletas.
Du akmeniniai baseinai ar rezervuarai pastatyti praėjus daugiau kaip šimtmečiui po kapų įrengimo. Didžiausias iš jų buvo daugiau nei 28 metrų ilgio, apie 10 metrų pločio ir maždaug 2,1 metro gylio, kitas – šiek tiek trumpesnis, bet beveik dukart gilesnis. Pasak Fabriziaus Santi:
„Tai galėjo būti su ritualais susiję statiniai arba, kas mažiau tikėtina, skirti gamybinei veiklai ar vandeniui kaupti. Išsamūs moksliniai tyrimai leis šiuos radinius tiksliai įvertinti kontekste ir suprasti jų vietą senoviniame kraštovaizdyje.“
Jo teigimu, senovinis kelias buvo pagrindinis šios vietovės elementas. Jis vedė į nedidelį kultinį pastatą, vadinamą sacellum (lot. „šventykla“), skirtą dievui – tikriausiai sudievintam herojui Herakliui, kurio kultas šioje teritorijoje buvo ypač paplitęs.
Heraklis garsėjo nepaprasta jėga, o jo garbinimas kaip apsaugos ir dorybės simbolio Romoje buvo plačiai paplitęs daugelį šimtmečių.

