Žiema gali padaryti didelės žalos sodo augalams – ypač medžiams ir krūmams. Viena dažniausių ir pavojingiausių žalos formų – šalčio įtrūkiai. Tai ne tik estetinė problema: per pažeistą žievę į augalą lengvai patenka ligų sukėlėjai ir kenkėjai, o ilgainiui medis gali pradėti skursti ar net žūti. Toliau paaiškinama, kas yra šalčio įtrūkiai, kaip juos atpažinti, gydyti ir – svarbiausia – kaip jų išvengti.
Šalčio įtrūkiai – tai žievės, o kartais ir gilesnių kamieno sluoksnių pažeidimai, atsirandantys dėl staigių temperatūros pokyčių. Dažniausiai jie susidaro sausio–vasario mėnesiais, kai naktimis spaudžia dideli šalčiai, o dienomis vis dažniau pasirodo ryški saulė.
Tuo metu medžio žievė, ypač pietinėje kamieno pusėje, dieną stipriai įkaista, o sutemus staiga atšąla. Mediena, kaip ir kitos medžiagos, nuo temperatūros pokyčių plečiasi ir traukiasi. Skirtingi kamieno audiniai į tai reaguoja nevienodai, todėl žievė ir po ja esantys sluoksniai ima skilti. Šalčio įtrūkių atsiradimą dažnai paskatina ir netinkama medžių priežiūra.
Kokie augalai labiausiai nukenčia nuo šalčio įtrūkių?
Labiausiai pažeidžiami jauni medžiai ir krūmai, kurių žievė lygi ir tamsi. Ypač pavojinga, kai pietinė kamieno pusė nėra pridengiama pastatų, kitų medžių ar krūmų – būtent toje pusėje šalčio įtrūkiai pasitaiko dažniausiai.
Jautresnės yra šilumą mėgstančios bei žievės pažeidimams neatsparios vaismedžių veislės. Pavyzdžiui, tarp obelų labiau nukenčia tokios veislės kaip „Gala“ ar „Red Delicious“. Didesnė žalos rizika kyla ir tiems medžiams, kurie buvo genėti rudenį – šviežios žaizdos susilpnina ir taip jautrų žievės sluoksnį.
Kaip po žiemos atpažinti šalčio įtrūkius?
Pavasarį, apžiūrėdamas sodą, pietinėje kamieno pusėje gali pastebėti išilginius, dažniausiai gana ilgius skilimus. Labai tikėtina, kad tai – būtent šalčio įtrūkiai.
Jiems būdinga tai, kad jie yra vertikalūs, ilgi ir kūgio formos – siaurėjantys į kamieno gilumą. Nuo medienos atsiskyrusi žievė atšoka, o po ja matyti šviesesni audiniai. Iš žaizdos gali sunktis sula, kuri pritraukia vabzdžius ir ligų sukėlėjus.
Kodėl šalčio įtrūkiai yra pavojingi augalams?
Pats įtrūkis dar nėra liga, tačiau pažeista žievė tampa atviromis durimis kenkėjams ir patogenams. Per ją į medieną lengvai patenka grybai, bakterijos, įvairūs vabzdžiai. Taip gali prasidėti žievės ir medienos pažeidimai, vadinamosios zgorulinės žaizdos.
Zgorulinę žaizdą lengviausia atpažinti iš raudonų dėmių ant kamieno ir sausos žievės, kuri kartu su kambiu (miazga) atšoka nuo medienos. Tokia žala trikdo vandens ir maisto medžiagų judėjimą kamiene. Jei žaizdos neprižiūrimos, medis pamažu silpsta ir gali visiškai žūti.
Be to, šalčio įtrūkio vietoje kamienas lieka mechaniškai silpnesnis – gilieji audiniai neatsinaujina visiškai. Esant palankioms sąlygoms (dar vienai atšiauriai žiemai, stipriam vėjui), medis toje pačioje vietoje gali skilti pakartotinai.
Ką daryti pastebėjus šalčio įtrūkį?
Kaip ir po genėjimo, medis iš dalies geba pats užgydyti žaizdą. Ant pažeistos vietos formuojasi kalusas – žaizdos audinys, kuris, esant palankioms oro sąlygoms ir nestipriam kamieno judėjimui, pamažu uždengia įtrūkį. Taip susidaro vadinamosios šalčio juostos.
Vis dėlto, pastebėjus šalčio įtrūkį, žaizdą verta apsaugoti nuo infekcijų. Geriausia ją padengti sodo tepalu (sodo balzamu, žaizdų užtepėliu), kuris sumažina patogenų patekimo riziką ir padeda išsaugoti drėgmę audiniuose.
Kai kurie sodininkai, pastebėję, kad žievė nuo medienos jau atsiskyrusi, bet dar nėra visiškai įtrūkusi, atsargiai ją priveržia prie kamieno – pririša arba prismeigia mažais vineliais. Taip jie ne tik saugo kamieno vidų, bet ir padeda žievei geriau prigyti, skatindami natūralią medžio regeneraciją.
Kaip išvengti šalčio įtrūkių?
Šalčio įtrūkių išvengti nėra sudėtinga, jei laiku imiesi prevencijos. Patikimiausia ir tradicinė priemonė – kamienų balinimas kalkėmis. Baltas paviršius atspindi saulės spindulius ir neleidžia kamienui pernelyg įkaisti, todėl temperatūros svyravimai tampa mažiau drastiški.
Jei žiema lietinga, kalkių sluoksnį gali nuplauti krituliai, todėl balinimą prireikus reikia pakartoti. Papildomai kamienus galima apvynioti agroplėvele, šiaudais ar šešėlį suteikiančiu tinklu, kurie saugo nuo saulės ir staigių temperatūros pokyčių.
Labai svarbu vengti priežiūros klaidų, kurios didina šalčio žalos riziką. Dažniausios iš jų: vėlyvas tręšimas azotu, per vėlyvas medžių ir krūmų genėjimas, neapsaugoti jauni vaismedžiai.
Vėlyvas tręšimas azotu skatina medžius ir krūmus leisti jaunas atžalas, kurios iki žiemos nespėja sumedėti. Tokie ūgliai šalčio pažeidimams yra beveik tokie pat jautrūs kaip kamienas. Panaši grėsmė kyla ir rudenį pasodintiems jauniems medeliams – juos būtina gerai apdengti ir apsaugoti nuo šalčio.
Per vėlai atlikti vaismedžių ir krūmų pjūviai didina šalčio pažeidimų riziką pjūvių vietose. Todėl sanitarinį genėjimą geriausia atlikti vasaros pabaigoje, o vainiko praretinimą ir formavimą – taip pat vasaros pabaigoje arba perkelti į ankstyvą pavasarį, kai stipriausi šalčiai jau praėję.
