Planuojant sodą ar dekoratyvinį sklypą, labai svarbu žinoti, kurios rūšys gali augti drauge, o kurių geriau nesodinti greta. Neteisingai parinkta kaimynystė gali stabdyti augalų augimą, silpninti jų atsparumą ligoms ir ženkliai mažinti derlių. Žemiau paaiškinama, kodėl taip nutinka ir kokių medžių bei krūmų derinių geriau vengti.
Kai kurių augalų nerekomenduojama sodinti šalia dėl vadinamosios alelopatijos – cheminio poveikio, kai vienas augalas išskiria medžiagas, stabdančias kaimyninių augalų dygimą, augimą ar fotosintezę. Šios veikliosios medžiagos į dirvą patenka per šaknis, nukritusius lapus ar kitas išskyras ir gali sukelti chlorozę, vystimąsi ar net jautrių rūšių žūtį. Poveikio stiprumas priklauso nuo veikliosios medžiagos kiekio, dirvos tipo ir mikroklimato. Pavyzdžiui, poveikį gali sumažinti dirvos purenimas ir geresnis aeravimas.
Kitas svarbus veiksnys – fizinė konkurencija dėl ribotų išteklių: šviesos, vandens ir mineralinių medžiagų. Sparčiai augantys, plačiomis šaknimis pasižymintys medžiai užgožia kitus augalus, o jų išsikerojusios šaknys sugeria didžiąją dalį vandens ir maisto medžiagų. Dėl to kitiems augalams ima trūkti drėgmės ir maisto. Problemas gali lemti ir skirtingi aplinkos reikalavimai – dirvos rūgštingumas (pH), drėgmė, jautrumas toms pačioms ligoms ar kenkėjams. Susilpnėję augalai tampa lengvesniu taikiniu grybeliams ir kenkėjams.
Spygliuočiai ir vaismedžiai – pavojinga kaimynystė
Spygliuočiai dažnai tampa probleminiais kaimynais vaismedžiams. Taip nutinka dėl intensyvios konkurencijos dėl išteklių ir specifinių biologinių sąveikų.
Tokie spygliuočiai kaip eglė ar pušis formuoja plačias, seklias šaknų sistemas, kurios horizontaliai gali išsikeroti net 2–3 kartus toliau, nei siekia medžio laja. Taip jie itin intensyviai išnaudoja viršutinį dirvos sluoksnį, išsiurbdami iš jo vandenį ir maisto medžiagas. Dėl to vaismedžiams, kuriems reikalinga pakankamai drėgna dirva, gresia fiziologinė sausra ir chlorozė.
Dar viena problema – stiprus sklypo užtamsinimas. Tankios spygliuočių lajos gali užblokuoti iki 90 proc. saulės šviesos, nors vaismedžiams šviesa būtina normaliam fotosintezės procesui ir vaisių mezgimuisi. Tokiomis sąlygomis lapai išbąla, augimas sulėtėja, derlius sumažėja.
Be to, kai kurie spygliuočiai išskiria chemines medžiagas (pvz., fenolius ir terpenus iš nukritusių spyglių), kurios silpnina ir lėtina kaimyninių augalų šaknų vystymąsi. Situaciją gali dar labiau apsunkinti ir bendri patogenai, kuriems išgyventi ir plisti reikia dviejų skirtingų augalų rūšių.
Kurių medžių ir krūmų neverta sodinti šalia?
Yra keletas ypač probleminių derinių, kurių reikėtų vengti planuojant sodą ar dekoratyvines zonas.
Kadagys sabiškasis ir kriaušė. Šių augalų kaimynystė itin nepalanki. Kadagys yra kriaušinės–kadaginės rūdžių pernešėjas ir užkrečia šia grybine liga kriaušes. Dėl to vaismedžiai silpsta, prastėja jų būklė ir derlius.
Veimutinė pušis ir serbentai arba agrastai. Toks derinys taip pat pavojingas. Veimutinė pušis perneša veimutinės pušies ir serbentų rūdis į uogakrūmius. Siekiant sumažinti užsikrėtimo riziką, šiuos augalus rekomenduojama sodinti ne arčiau kaip 5–7 metrų atstumu.
Graikinis riešutmedis ir vaismedžiai bei uogakrūmiai (slyvos, obelys, trešnės, mėlynės, serbentai ir kt.). Graikinis riešutmedis išskiria jugloną – toksišką alelopatinę medžiagą, kuri patenka į aplinką per šaknis, lapus, kevalus ir riešutus. Juglonas stabdo kaimyninių augalų augimą: trikdo fotosintezę, kvėpavimą, vandens pernašą, sukelia chlorozę, vystimąsi ar net žūtį. Jauni sodinukai dažnai neišgyvena 8–10 metrų spinduliu nuo riešutmedžio kamieno.
Buksmedis ir rododendras. Šių augalų taip pat nereikėtų sodinti vienas šalia kito, visų pirma dėl skirtingų dirvos reikalavimų. Buksmedis geriausiai auga neutraliame arba silpnai šarminiame dirvožemyje (pH 6,5–7,5), o rododendrui būtina rūgšti dirva (pH 4,5–5,5). Jei jie auga kartu, rododendrui dažnai išsivysto chlorozė ir sutrinka geležies įsisavinimas. Be to, tanki buksmedžio laja ir paviršinė šaknų sistema lengvai nustelbia ir užgožia rododendro augimą.
