Lyčių balanso klausimas klimato politikoje neretai lieka nuošalyje, nors sprendimų priėmėjų sudėtis gali tiesiogiai lemti politikos turinį ir kryptį. Diskusijose apie klimato kaitą, technologijas ar atsinaujinančią energetiką retai klausiama, kas priima sprendimus – vyrai ar moterys – ir ar tai apskritai yra svarbu.
Tyrimai rodo, kad sprendimų priėmimo procesuose vyrai dažniau orientuojasi į efektyvumą, greitį ir techninius sprendimus, o moterys labiau linkusios atsižvelgti į socialinį poveikį, teisingumą ir pažeidžiamų visuomenės grupių padėtį. Todėl klausimas, kas dalyvauja sprendimų priėmime, svarbus ne tik lyčių lygybės, bet ir pačios klimato politikos kokybės požiūriu.
Klimato politika nėra vien techninių priemonių rinkinys. Ji apima socialinį teisingumą, įtrauktį ir turi atliepti skirtingų visuomenės grupių poreikius, nes klimato kaitos poveikis nėra neutralus – jis skirtingai veikia vyrus ir moteris dėl nusistovėjusių socialinių vaidmenų bei galios pasiskirstymo.
Valstybės tarnautojai klimato politikos procese atlieka itin svarbų vaidmenį. Jie ne tik rengia dokumentus, bet ir paverčia politines idėjas konkrečiomis taisyklėmis bei sprendimais. Jų požiūris į klimato kaitą ir lyčių lygybę daro tiesioginę įtaką tam, kaip nacionalinė klimato politika yra formuojama ir įgyvendinama.
Šiaurės šalys dažnai laikomos Europos lyderėmis pagal lyčių lygybę viešajame sektoriuje. Čia moterų dalis vadovaujančiose pareigose dažnai yra didesnė nei privačiame sektoriuje, o tai atsispindi ir klimato politiką formuojančiose institucijose, nors tarp atskirų šalių vis dar išlieka skirtumų.
Švedijoje moterys dominuoja klimato politikos institucijų vadovaujančiose pareigose, išskyrus Energetikos agentūrą, kurioje vyrai sudaro šiek tiek daugiau nei pusę vadovų. Danijoje tarnautojų lygmenyje moterų yra daugiau, tačiau vadovaujančiose pareigose šiek tiek vyrauja vyrai, išskyrus Transporto ministeriją, kuriai vadovauja tik moterys.
Islandijoje daugumoje institucijų laikomasi 40–60 procentų lyčių santykio, tačiau Kelių transporto agentūroje vyrai sudaro net tris ketvirtadalius darbuotojų. Suomijoje tarnautojų lygmenyje pastebima lyčių pusiausvyra, tačiau vadovaujančiose pareigose vis dar dominuoja vyrai.
2025 m. Švedijoje, Suomijoje, Islandijoje, Danijoje ir Lietuvoje pradėtas tyrimas parodė, kad pagal lyčių pasiskirstymą klimato politikos institucijose Lietuva yra arti Šiaurės šalių modelio. Tarp tarnautojų šiek tiek daugiau moterų, o vadovų lygmenyje lyčių balansas gana tolygus, išskyrus Lietuvos transporto saugos administraciją, kurioje vyrauja vyrai.
Vis dėlto vien skaičiai neatskleidžia tikrųjų galios santykių. Didelė moterų dalis institucijose nebūtinai reiškia, kad lyčių aspektai iš tiesų integruojami į politiką. Todėl svarbu analizuoti ne tik formalią sudėtį, bet ir institucijų kultūrą, nusistovėjusias normas bei kasdienes praktikas.
Šiaurės šalys lyčių lygybės kultūrą kūrė dešimtmečius, remdamosi demokratinėmis tradicijomis ir socialinės gerovės modeliu, o Lietuvos istorinė patirtis buvo kitokia. Sovietmečiu moterų dalyvavimas darbo rinkoje buvo formaliai skatinamas, tačiau tai nereiškė realios sprendimų priėmimo galios ar gilesnio lyčių vaidmenų permąstymo.
Analizuojant nacionalinius klimato politikos dokumentus paaiškėjo, kad tiek Lietuvoje, tiek Šiaurės šalyse lyčių perspektyva dažnai išlieka deklaratyvi. Ji retai perkelta į konkrečias priemones ar įgyvendinimo mechanizmus, o klimato politika ir toliau išlieka technokratinė, orientuota į emisijų mažinimą ir technologinius sprendimus.
Norint, kad klimato politika būtų ne tik techniškai efektyvi, bet ir socialiai teisinga, būtina lyčių lygybę integruoti į sprendimų turinį, finansavimo mechanizmus ir praktinį įgyvendinimą. Tik tuomet lyčių balansas taps realiu įrankiu, padedančiu užtikrinti įtraukią, ilgalaikę ir teisingą klimato transformaciją, o ne liks vien deklaracija politiniuose dokumentuose.
