Mokslininkams pavyko identifikuoti uolų tapybos pavyzdžius Indonezijoje, kurių amžius siekia apie 68 tūkstančius metų. Tai vieni seniausių žinomų žmogaus kūrybiškumo įrodymų. Piešiniai aptikti oloje Sulavesio saloje – tropiniame Indonezijos centre esančiame salyne, į šiaurės rytus nuo Javos ir Balio. Publikuotose nuotraukose matyti rausvai rusvi žmogaus rankų atspaudai, o dalies jų pirštai sąmoningai pailginti arba paaštrinti.
Tyrėjų teigimu, atspaudai sukurti purškiant pigmentą ant prie uolos sienos priglaustų rankų. Kai kuriais atvejais pirštų galiukai buvo tyčia pakeisti, taip sąmoningai modifikuojant atvaizdą. Mokslininkų vertinimu, ši uolų tapyba yra seniausias archeologinis mūsų rūšies buvimo įrodymas, aptiktas Volesijos regione Indonezijoje.
Vienas tyrimo autorių, Grifito universiteto (Australija) archeologas Maksimas Oberas, pažymėjo, kad tokie trafaretiniai rankų atspaudai gali liudyti sudėtingą uolų tapybos tradiciją, paplitusią skirtingose kultūrose. Vis dėlto kol kas neaišku, kokie tiksliai žmonės sukūrė šiuos atvaizdus.
Tarp galimų autorių minimi denisoviečiai – išnykusi senovinių žmonių grupė, gyvenusi šiame regione ir galėjusi kontaktuoti su Homo sapiens. Kita versija teigia, kad atspaudus paliko šiuolaikiniai žmonės, kurių protėviai migravo iš Afrikos per Artimuosius Rytus į Indoneziją.
Šis atradimas dar kartą patvirtina, kad įrodymai apie ankstyvųjų žmonių novatorišką veiklą nuolat nustumiami vis toliau į praeitį. „Mums šis atradimas nėra istorijos pabaiga. Tai kvietimas tęsti paieškas“, – pabrėžė M. Oberas.
Mokslininkai ketina tęsti tyrimus šiame regione, tikėdamiesi aptikti dar senesnių pirmykščio meno pavyzdžių. Nepriklausoma paleoantropologė Ženevjeva fon Pecinger, nedalyvavusi tyrime, teigė labai apsidžiaugusi gautais rezultatais. Pasak jos, šis atradimas visiškai atitinka jos pačios įsivaizdavimą apie ankstyvąjį simbolinio mąstymo vystymąsi.
Taip pat primenama, kad mokslininkai neseniai identifikavo seniausius pasaulyje nuodingų strėlių antgalius, kurių amžius siekia apie 60 tūkstančių metų. Praėjusį mėnesį paskelbti ir įrodymai apie seniausią tyčinį ugnies naudojimą, datuojamą maždaug 400 tūkstančių metų.
Kituose tyrimuose nustatyta, kad vorinės beždžionės pasižymi sudėtinga socialine organizacija ir maisto neieško atsitiktinai. Jos tarpusavyje dalijasi vidine informacija apie geriausius vaismedžius miške. Mokslininkai išsiaiškino, kad šie primatai nuolat keičia pogrupių sudėtį, o toks elgesys leidžia perduoti vieniems kitiems svarbias žinias apie maisto šaltinius.

