Paukščiai – vienintelė gyvūnų grupė, tobulai įvaldžiusi aktyvų skrydį. Jų kūno sandara išskirtinė: lemiamą vaidmenį atlieka plunksnos ir sparnai, taip pat lengvas skeletas su pneumatizuotais kaulais. Tokie kaulai yra tuščiaviduriai ir pripildyti oro, todėl paukščiai gali pakilti aukštai ir įveikti milžiniškus atstumus.
Žmogaus bandymai pakilti į dangų prasidėjo nuo paukščių stebėjimo. Nuo primityvių dirbtinių sparnų iki pirmųjų skraidyklių ir konstrukcijų, primenančių lėktuvus, gamta – o tiksliau paukščiai – tapo pirmaisiais žmonijos aeronautikos mokytojais.
Paliktas kiaušinis, svetimas jauniklis: gegutė ir paukščių „įvaikinimo“ meistrystė
Paukščių pasaulyje aptinkama labai skirtingų veisimosi strategijų. Vienos rūšys ilgai rūpinasi jaunikliais lizde, kitos netrukus po išsiritimo palieka juos savarankiškam gyvenimui. Vis dėlto viena originaliausių ir labiausiai stebinančių taktikų būdinga gegutei.
Gegutė savo lizdo nekrauna – ji deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus. Dažniausiai jos „įtėviais“ tampa nendrinukės, karklinės nendrinukės ir raudonkojės devynbalsės. Gegutės kiaušiniai paprastai labai panašūs į tų rūšių kiaušinius, į kurių lizdus patenka, todėl dažnai nesukelia įtarimų.
Tačiau ne visi paukščiai tokiai apgaulei pasiduoda. Kai kurios rūšys geba atpažinti svetimą kiaušinį pagal spalvą ar dydį ir jį išmeta iš lizdo. Nendrinukės ar karklinės nendrinukės to dažniausiai nedaro, todėl išperi ir užaugina gegutės jauniklį, kuris netrukus tampa gerokai didesnis už savo „tėvus“. Nepaisant akivaizdaus dydžio skirtumo, jos jį maitina ir gina kaip savą. Tai – vienas įdomiausių paukščių elgsenos pavyzdžių.
Skrendantis miško sargas ir paukščių „sinoptikai“
Šarka nuo seno laikoma vienu budriausių miško „apsaugos darbuotojų“. Pamačiusi žmogų, plėšrūną ar kitą pavojų, ji tuoj pat pakelia aliarmą. Aštrus, garsus šarkos balsas veikia tarsi pavojaus sirena – kiti paukščiai suklūsta ir pradeda įdėmiau stebėti aplinką.
Dar viena šarkos savybė – gebėjimas mėgdžioti kitų paukščių balsus. Tai gali sustiprinti jos perspėjimų veiksmingumą: aplinkiniai paukščiai signalus lengviau atpažįsta ir priima kaip „savus“. Taip susiformuoja bendruomeninė apsaugos sistema, naudinga visam miško pasauliui.
Paukščiai apskritai yra garsinės komunikacijos meistrai. Jų balsai kinta priklausomai nuo situacijos: poravimosi metu giesmės tampa skambesnės ir įvairesnės, pavojų pranešantys signalai būna trumpi ir aštrūs, o kai kurie garsai siejami su aplinkos pokyčiais.
Nuo seno dalies rūšių elgsena siejama ir su orų prognozėmis. Pavyzdžiui, kai kurie miško paukščiai suaktyvėja prieš lietų. Mūsų kraštuose dažnai minimas ir vilgos „sinoptikės“ vaidmuo: manoma, kad ji jautriai reaguoja į atmosferos slėgio pokyčius.
Pastebėta, kad vilgai ypač aktyviai giedant žmonės neretai laukia kritulių. Tautosakos tradicijoje panašiai vertinamas ir gaidys: jei jis ima giedoti vidury dienos, sakoma, jog „bus lietaus“. Net gandras, laukuose pradėjęs intensyviai kleketuoti, kai kurių laikomas artėjančio lietaus pranašu. Tokie stebėjimai, perduodami iš kartos į kartą, neretai pasitvirtina ir šiandien.
Metų laikų ir kataklizmų pranašai: žmonijai žinomi nuo neatmenamų laikų
Paukščių migracijos nuo seno laikomos vienu aiškiausių metų laikų kaitos ženklų. Ypač gerai žinomas gandrų sugrįžimas iš šiltųjų kraštų – daugeliui tai patikimas žiemos pabaigos ir artėjančio pavasario simbolis.
Panašią reikšmę turi ir kregždės. Nors viena anksti pasirodžiusi kregždė dar negarantuoja nuolatinės šilumos, gausesnis jų sugrįžimas dažnai sutampa su stabilesniais, šiltesniais orais. Stebėdami migraciją, žmonės neretai pastebi ir reikšmingesnius reiškinius.
Staigus, masinis paukščių pasišalinimas iš tam tikros vietovės nuo seno siejamas su artėjančiomis stichijomis – audromis, smarkiomis liūtimis ar net žemės drebėjimais ir kitais kataklizmais. Manoma, kad paukščiai itin jautriai reaguoja į slėgio, elektromagnetinio lauko ir kitus aplinkos pokyčius, todėl pavojų pajunta anksčiau už žmogų ir pasitraukia.
Paukščių kaip ženklų ir pranašų vaidmuo giliai įsišaknijęs ir kultūroje. Nojaus istorijoje būtent balandis, parnešęs alyvmedžio šakelę, pranešė, kad tvano vandenys atslūgo ir pavojus praėjo. Nuo seniausių laikų paukščiai žmonėms buvo žinių, įspėjimų ir vilties simbolis, o jų elgsena ir balsai neretai „pasako“ daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
To nežinote apie čiurlį: štai jo nepaprasti įpročiai
Vienas įdomiausių Lietuvoje gyvenančių paukščių – čiurlys: greitas, beveik nepastebimas daugiabučių ir balkonų kaimynas. Jis medžioja ore skraidančius vabzdžius – muses, uodus, mašalus – gaudydamas juos skrydyje.
Dėl aerodinamiškos kūno formos čiurlys beveik visą gyvenimą praleidžia ore: skrisdamas jis ne tik maitinasi, bet ir poruojasi, o, kaip teigiama, net miega. Trumpos kojos menkai pritaikytos vaikščioti ar bėgioti – jos labiau skirtos įsikibti į vertikalius paviršius ir patikimai įlįsti į lizdavietę.
Čiurliai yra vieni greičiausių mūsų sparnuočių. Įprastai jų skrydžio greitis siekia apie 100 km/val., o išskirtiniais atvejais fiksuotas net 150–170 km/val. Tai ne tik įspūdingi oreiviai, bet ir drąsūs paukščiai: bandant išpainioti į tinklą įsipainiojusį čiurlį, jis aktyviai ginasi ir skaudžiai gnaibo.
Ne veltui čiurlys laikomas vienu ypatingiausių Lietuvos paukščių – tiek dėl gyvenimo būdo, tiek dėl stulbinančių skrydžio gebėjimų.
Balandžiai: pirmieji žvalgybos ir pašto lakūnai
Balandžiai, miestuose dažnai matomi kaip visai kasdieniški paukščiai, istorijoje suvaidino kur kas svarbesnį vaidmenį, nei daugelis įsivaizduoja. Antrojo pasaulinio karo metais jie talkino žvalgybai ir karinei komunikacijai.
Prie kai kurių balandžių būdavo tvirtinami miniatiūriniai fotoaparatai. Skrydžio metu jie fotografuodavo teritorijas, o iš nuotraukų buvo galima nustatyti priešo pozicijas ar karinės pramonės objektų vietas. Taip balandžiai tapo savotiškais ankstyvaisiais „skraidančiais dronais“.
Ne mažiau svarbus buvo ir jų, kaip pašto nešėjų, vaidmuo. Balandžiai gabendavo laiškus ir slaptas žinutes, kai kitos komunikacijos priemonės būdavo neįmanomos arba pernelyg pavojingos. Ir šiandien vis dar rengiamos balandžių pašto varžybos: paukščiai paleidžiami šimtus ar net tūkstančius kilometrų nuo namų. Užfiksuotas rekordas siekia apie 2000 kilometrų.
Šie ištvermingi ir sumanūs paukščiai šimtmečius įrodė, kad geba patikimai rasti kelią namo ir sujungti žmones ten, kur kitos ryšio priemonės neveikė.
Paukščių pasaulio paslaptys – ekspertų akimis
Daugelį čia paminėtų paukščių pasaulio įdomybių plačiau yra aptaręs ornitologas Michalas Dvorakas – patyręs paukščių tyrinėtojas ir Žemės ūkio ministerijos programų, susijusių su agrarine aplinka ir klimatu, patarėjas.
Jis specializuojasi miestų ekosistemose gyvenančių paukščių apsaugoje ir projektuoja šiuolaikines inkilų konstrukcijas iš inovatyvių medžiagų, pritaikytas tiek paukščių poreikiams, tiek urbanistinei aplinkai.
