Po dinozaurų išnykimo kartu su jais praeityje liko ir visuotinis šiltas klimatas. Nors pastaraisiais dešimtmečiais stebima globalinio atšilimo tendencija, dabartinis Žemės klimatas vis tiek yra gerokai vėsesnis nei dinozaurų laikais. Mokslininkai tebesiginčija, kas nulėmė tokį pokytį, tačiau pamažu pavyksta sudėlioti vis daugiau šios sudėtingos dėlionės detalių.
Neseniai paskelbtas mokslinis tyrimas pateikia pagrįstą prielaidą, kad staigus kalcio kiekio vandenynuose sumažėjimas galėjo būti vienas svarbiausių veiksnių, nulėmusių perėjimą nuo dinozaurų eros „šiltnamio“ sąlygų prie dabartinio šaltesnio pasaulio su poliarinėmis ledo kepurėmis.
Tarptautinė tyrėjų grupė, remdamasi geologiniais duomenimis, atsekė, kaip nuo dinozaurų išnykimo kito kalcio koncentracija vandenynų vandenyje. Nustatyta, kad per kenozojaus erą kalcio kiekis sumažėjo daugiau nei perpus.
Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus dr. Deivido Evanso, dinozaurų laikais kalciu prisotintas vandenynų vanduo prasčiau „sulaikė“ anglį – esminę šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tokių kaip anglies dioksidas ir metanas, sudedamąją dalį.
Mažėjant kalcio kiekiui jūros vandenyje, vandenynai ėmė sugerti daugiau anglies, o anglies dioksido koncentracija atmosferoje pradėjo kristi. Tai ir lėmė pasaulinį klimato vėsimą.
Kodėl vandenynai pradėjo kaupti anglį, o ne kalcį?
Profesorius Jairas Rozentalis aiškina, kad kalcio koncentracijos kritimą greičiausiai nulėmė lėtesnis vandenyno dugno plitimas – tektoninis procesas, kurio metu formuojasi nauja vandenyninė pluta. Paprasčiau tariant, iš gilesnių Žemės gelmių į jūros vandenį ėmė patekti gerokai mažiau kalcio.
Vis dėlto vien šio proceso nebūtų pakakę, kad vandenynai pradėtų kaupti anglį. Lemiamą vaidmenį, kaip teigiama, suvaidino jūrų organizmai. Sumažėjus kalcio kiekiui vandenyje, jie buvo priversti ieškoti alternatyvių „statybinių medžiagų“ kiautams ir skeletams formuoti.
Cheminė suakmenėjusių vienaląsčių jūrų organizmų kiautų analizė rodo, kad šie organizmai ėmė aktyviai naudoti anglį kaip pagrindinę statybinę medžiagą. Dėl to anglies dioksidas, iš atmosferos patekęs į vandenyną, buvo „įdarbinamas“ biologiniuose procesuose ir nebegrįždavo atgal į atmosferą.
Per 66 milijonus metų tokie, iš pirmo žvilgsnio menki, mikroskopinių jūrų organizmų fiziologiniai pokyčiai sukėlė milžiniškus planetos klimato pokyčius.
