Paauglystė – vienas jautriausių žmogaus raidos etapų. Šiuo laikotarpiu emocinių sunkumų jaunuoliai gali patirti dėl santykių su bendraamžiais, šeimos problemų, patyčių, mokymosi spaudimo ar vidinių tapatumo paieškų. Ekspertai pabrėžia, kad neišreikštos emocijos šiame amžiuje neretai virsta agresija, kuri dažniausiai slepia ne maištą, o skausmą, nesaugumo jausmą ar bejėgiškumą.
Nors emociniai svyravimai yra natūrali paauglystės dalis, kartais jie užsitęsia ir ima reikšmingai veikti jaunuolio elgesį, santykius bei kasdienį gyvenimą. Socialinių programų plėtros vadovė Roberta Avramenko pažymi, kad pagalbos ranką paaugliams gali ištiesti ne tik specialistai, bet ir tėvai. Anot jos, emocinės sveikatos stiprinimas šeimoje prasideda nuo saugaus, pasitikėjimu grįsto ryšio kūrimo.
Kalbėdama apie dažniausius paauglių emocinius sunkumus, R. Avramenko teigia, kad jie dažniausiai kyla iš santykių su bendraamžiais ir tėvais, tapatumo paieškų bei vidinių prieštaravimų. Tai gali pasireikšti konfliktiniu elgesiu, atstūmimo ar nepritapimo jausmu, žema saviverte, nerimu, liūdesiu ar gėda. Nors emociniai „kalneliai“ šiame amžiuje yra įprasti, jų nereikėtų ignoruoti.
Tėvai neretai gali pastebėti sunkumus stebėdami elgesio pokyčius. Užsidarymas savyje, padidėjęs dirglumas, staigūs nuotaikų svyravimai, miego ar valgymo sutrikimai, vengimas bendrauti dažnai signalizuoja, kad jaunuolis išgyvena daugiau nei įprastą paauglišką emocinį diskomfortą. Dažnai paauglys apie tai tiesiogiai nekalba, tačiau jo elgesys išduoda vidinę būseną.

Ekspertė atkreipia dėmesį, kad paaugliams ypač sunku atpažinti ir išreikšti vadinamąsias „nepatogias“ emocijas – liūdesį, pyktį, nusivylimą, baimę ar gėdą. Kadangi šios emocijos neretai laikomos nepriimtinomis, vaikai išmoksta jas slopinti. Tačiau neišreikštos emocijos niekur nedingsta – jos kaupiasi ir ilgainiui pasireiškia per elgesį.
Liūdesys gali virsti apatija ar užsidarymu, o pyktis – agresyviais protrūkiais, impulsyviais veiksmais ar provokuojančiu elgesiu. Pasak R. Avramenko, paauglystėje savireguliacijos gebėjimai dar tik formuojasi, todėl emocinė įtampa dažnai prasiveržia būtent per pyktį. Ilgalaikis emocijų slopinimas gali peraugti į rimtesnius sunkumus, pavyzdžiui, depresiją, nerimo sutrikimus, savižalą ar žalingą psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą.
Svarbu suprasti, kad agresija dažnai slepia skausmą ir nesaugumą, o ne „blogą charakterį“. Tuo tarpu pernelyg ramus, uždaras elgesys neretai laikomas patogiu, todėl tokie paaugliai gali likti nepastebėti ir negauti reikalingos pagalbos.
Kalbėdama apie agresyvaus elgesio priežastis, ekspertė pabrėžia, kad dažniausiai tai kelių veiksnių sąveika. Šeimos aplinkoje įtaką gali daryti emocinio ryšio stoka, tėvų skyrybos, nuolatiniai konfliktai, patirtas smurtas ar emocinis apleistumas. Mokykloje agresiją gali skatinti patyčios, pasikartojančios nesėkmės, neįvertintos pastangos ar neatpažinti mokymosi sunkumai. Socialinėje aplinkoje svarbų vaidmenį atlieka bendraamžių grupės, kuriose agresija laikoma stiprybės ženklu, taip pat atstūmimas ir izoliacija.
Vidiniai veiksniai apima nerimą, gėdą, žemą savivertę, neišlavintą emocinį intelektą, patirtas emocines traumas ar nediagnozuotus psichikos sutrikimus. Daugeliu atvejų agresija yra gynybinė reakcija į nesaugumą, o ne sąmoningas noras kenkti kitiems.
Trumpalaikius emocinius protrūkius nuo rimtesnių sunkumų galima atskirti pagal jų trukmę ir intensyvumą. Jei po konflikto paauglys geba grįžti į įprastą būseną, supranta savo elgesį ir stengiasi jį koreguoti, dažniausiai tai laikinas paaugliškas erzelis. Rimtesni sunkumai pasireiškia tuomet, kai agresija tampa nuolatine, kyla dėl menkiausių dirgiklių, o po protrūkių seka užsidarymas, atsiribojimas ar savižalos požymiai.
Jei tokie sunkumai tęsiasi kelias savaites ar mėnesius, prastėja mokymosi rezultatai, silpnėja santykiai šeimoje ir su bendraamžiais, būtina kreiptis į specialistus. Tokiose situacijose tikėtis, kad problema „išsispręs savaime“, yra pavojinga.

Pasak R. Avramenko, specialistų darbas su agresyviais ar uždarais paaugliais neretai būna sudėtingas. Agresyvūs jaunuoliai gali provokuoti, neigti problemą ar perkelti atsakomybę kitiems. Uždariems paaugliams sunku įsitraukti į dialogą, todėl kartais prireikia daug laiko, kol atsiranda pasitikėjimas. Tokiais atvejais svarbūs lankstumas, kantrybė ir gebėjimas kalbėti apie paaugliui artimas temas.
Tėvų vaidmuo šiame procese – itin reikšmingas. Anot ekspertės, pagalba prasideda nuo saugaus santykio kūrimo, kuriame paauglys jaučiasi išgirstas ir priimtas. Tėvams svarbu pirmiausia klausytis, o ne skubėti spręsti problemas. Ne mažiau svarbus ir emocijų modeliavimas – gebėjimas patiems kalbėti apie savo jausmus bei parodyti, kad emocijos nėra silpnumo ženklas.
Svarbu atskirti emocijas nuo elgesio: jausmus priimti, tačiau aiškiai brėžti ribas netinkamam elgesiui. Kasdieniai pokalbiai, bendros veiklos ir paprastas buvimas šalia dažnai tampa pagrindu gilesniam tarpusavio supratimui.
Kalbėdama apie emocinių įgūdžių ugdymą, R. Avramenko pabrėžia, kad viskas prasideda nuo suaugusiųjų pavyzdžio. Paaugliams svarbu padėti mokytis įvardyti savo jausmus, kalbėti apie juos nekaltinant kitų, atpažinti kūno siunčiamus signalus, saugiai išreikšti pyktį ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį.
Šie įgūdžiai padeda mažinti impulsyvumą, agresiją ir ugdyti emocinį intelektą, kuris yra būtinas kuriant sveikus santykius su savimi ir aplinkiniais. Paauglystė – sudėtingas, bet laikinas etapas, kuriame palaikymas, kantrybė ir supratimas gali tapti lemiamu veiksniu jaunuolio emocinei sveikatai.

