Kai kurie maisto produktai, pasibaigus jų tinkamumo vartoti terminui, gali kelti rimtą grėsmę sveikatai net ir tada, kai išoriškai atrodo visiškai normalūs. Kad išvengtumėte pavojingų bakterijų dauginimosi ir apsinuodijimo maistu, tokius produktus geriausia nedelsiant išmesti.
Dauguma kulinarinių aliejų (augalinis, rapsų, alyvuogių) paprastai išlieka tinkami vartoti apie 6–12 mėnesių nuo įsigijimo ir maždaug 3–5 mėnesius po atidarymo, jei laikomi tinkamomis sąlygomis. Kai kurie aliejai, pavyzdžiui, kokosų, gali išsilaikyti gerokai ilgiau – net iki trejų metų.
Ilgainiui šviesa, šiluma ir oras ardo aliejuje esančius riebalus ir skatina jų apkarimą. Toks aliejus įgauna aštrų, nemalonų kvapą bei skonį, taip pat praranda dalį naudingųjų riebalų ir antioksidantų.
Pasenę ar apkarę aliejai skatina kenksmingų laisvųjų radikalų susidarymą. Jie gali pažeisti ląsteles, skatinti uždegiminius procesus ir ilgainiui didinti lėtinių ligų riziką. Todėl pasibaigus galiojimo terminui arba pastebėjus nemalonų kvapą, skonio pokyčius, aliejų reikėtų be gailesčio išmesti.
Riešutų sviestai ir pastos
Riešutų pastos, ypač žemės riešutų, migdolų ar anakardžių, neatidarytos spintelėje įprastai gali būti laikomos 6–9 mėnesius. Atidarius pakuotę, jos dažniausiai išlieka šviežios apie 2–3 mėnesius.
Šiuose produktuose gausu riebalų, kurie, veikiami deguonies, genda, todėl kinta pastos skonis ir tekstūra. Net jei tokia pasta nesukelia ūmaus apsinuodijimo, jos vartojimas gali skatinti uždegiminius procesus organizme, pažeisti ląsteles ir ilgainiui didinti širdies bei kraujagyslių ligų riziką.
Pasibaigus galiojimo terminui riešutų pastose taip pat gali daugintis pavojingos bakterijos, pavyzdžiui, salmonelės, sukeliančios sunkų apsinuodijimą maistu. Jei ant paviršiaus atsiranda pelėsis ar pakinta kvapas, tokią pastą būtina išmesti.
Miltai
Miltų tinkamumo vartoti trukmė priklauso nuo jų rūšies ir laikymo sąlygų. Sandariame inde, vėsioje ir sausoje vietoje laikomi balti kvietiniai miltai paprastai išsilaiko iki vienerių metų.
Viso grūdo miltai galioja trumpiau – iki šešių mėnesių, nes juose yra grūdo gemalas, kuriame gausu riebalų. Būtent šie riebalai greičiau genda.
Laikui bėgant riebalai, veikiami deguonies, apkarsta, todėl miltai įgauna rūgštoką kvapą ir kartų poskonį. Drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui daugintis, o kai kurie pelėsiai gamina mikotoksinus – itin pavojingas medžiagas, galinčias sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Pajutus neįprastą kvapą ar pastebėjus pelėsio požymių, miltus reikėtų nedelsiant išmesti.
Prieskoniai ir džiovintos žolelės
Dauguma nesmulkintų prieskonių išlieka tinkami vartoti maždaug 3–4 metus. Maltus prieskonius patariama sunaudoti per 2–3 metus, o džiovintos žolelės dažniausiai praranda savo savybes per 1–3 metus.
Daugelis prieskonių ir žolelių yra turtingi antioksidantų bei kitų naudingų junginių, tačiau bėgant laikui jie skyla. Dėl to pasenę prieskoniai ne tik praranda skonį ir aromatą, bet ir dalį naudingų savybių.
Atidarius pakuotę, malti prieskoniai ir džiovintos žolelės sugeria ore esančią drėgmę. Tai sudaro palankią terpę pelėsių ir bakterijų dauginimuisi. Jei prieskoniai susigumuliuoja, pakinta spalva ar kvapas, arba ant jų paviršiaus atsiranda įtartinų dalelių, juos reikėtų išmesti.
Pupos ir lęšiai
Džiovintas pupas ir lęšius sandėliuke galima laikyti iki vienerių metų arba iki ant pakuotės nurodyto tinkamumo termino pabaigos.
Po šio laikotarpio jie dažniausiai dar gali būti valgomi, tačiau palaipsniui praranda maistinę vertę. Po 2–3 metų gerokai sumažėja juose esančių vitaminų kiekis, o ankštiniai tampa kietesni ir juos sunkiau išvirti.
Nors kai kuriais atvejais seni džiovinti ankštiniai gali ir nekelti tiesioginio pavojaus, vis dėlto rekomenduojama vadovautis galiojimo data. Jei produktas turi keistą kvapą, pakitusią spalvą, matyti vabzdžių ar pelėsio pėdsakų, jo jokiu būdu nereikėtų vartoti.
