Paprikų sėja – vienas svarbiausių etapų, siekiant gausaus ir kokybiško derliaus. Nuo tinkamai parinkto sėjos laiko, dirvos paruošimo ir pirmųjų priežiūros žingsnių priklauso, ar daigai bus tvirti, o augalai vėliau lengvai prisitaikys šiltnamyje ar atvirame grunte.
Sėjos laiką lemia planuojama auginimo vieta ir vietos klimatas. Daigai turi būti pasiruošę persodinimui tada, kai nebelieka šalnų pavojaus, o dirvos temperatūra pasiekia bent 14–15 °C. Paprastai paprikų daigams užaugti iki tinkamo dydžio reikia apie 8–10 savaičių.
Atviram gruntui skirtos paprikos dažniausiai sėjamos nuo sausio pabaigos iki vasario vidurio. Auginant šiltnamyje ar po plėvele, sėją galima pradėti kiek anksčiau – jau sausio mėnesį. Per vėlai pasėtos paprikos vėluoja žydėti ir subrandina mažesnį derlių, o per anksti pasėtoms dažniausiai prireikia itin gero apšvietimo.
Svarbu žinoti, kad paprikų sėklos dygsta lėtai ir ne visuomet vienodai. Priklausomai nuo veislės, pirmieji daigai gali pasirodyti po 7–14 dienų, o aštriųjų paprikų – net po 3–4 savaičių. Ilgesnis laukimas dažniausiai susijęs ne su prasta sėklų kokybe, o su per žema dirvos temperatūra.
Paprikos yra šilumą itin mėgstantys augalai, todėl sėkloms būtina šilta dirva. Saldžiosioms paprikoms tinkamiausia 24–29 °C temperatūra, o aštriosioms – dar aukštesnė, apie 28–32 °C. Svarbiausia, kad šilta būtų būtent žemė, o ne vien patalpos oras.
Netinkama dirvos temperatūra gali lemti labai lėtą dygimą arba sėklų puvimą. Dėl to verta naudoti šildomus padėklus ar kitus sprendimus, kurie padeda palaikyti pastovią šilumą ir užtikrina tolygesnį daigų pasirodymą.
Sėjai būtina pasirinkti tinkamą substratą. Paprikoms netinka sunki daržo žemė ar prastos struktūros durpiniai mišiniai. Geriausiai tinka lengvas, purus, daigams skirtas substratas, gerai praleidžiantis orą ir vandenį, kurio pH reakcija siekia 5,8–6,5.
Per sunkioje ar pernelyg suslėgtoje dirvoje sėklos gauna per mažai deguonies, todėl dygimas lėtėja, o ligų rizika didėja. Prieš sėją substratą svarbu sudrėkinti tolygiai, tačiau nepermirkyti.
Paprikų sėklos sėjamos negiliai – maždaug 0,5–1 cm gylyje. Per gili sėja gali lemti vėluojančius, silpnus ar ištįsusius daigus. Pasėjus žemę reikia tik lengvai prispausti, kad sėklos gerai kontaktuotų su drėgnu substratu.
Dygimo metu itin svarbi pastovi drėgmė. Substratui perdžiūvus dygimas gali sustoti, o perlaistymas sudaro palankias sąlygas puviniui ir ligoms. Geriausia laistyti smulkia srove arba purkštuvu, naudojant indus su vandens nutekėjimo angomis.
Iki daigų pasirodymo indus galima pridengti plėvele ar dangteliu, kad sumažėtų drėgmės garavimas. Vos pasirodžius pirmiesiems daigams, dangą būtina palaipsniui nuimti, kad pagerėtų oro cirkuliacija.
Sudygusioms paprikoms reikia daug šviesos. Jos trūkumas lemia ištįsusius stiebus, silpnesnę šaknų sistemą ir prastesnį daigų prigijimą po persodinimo. Žiemą ir ankstyvą pavasarį dažnai prireikia papildomo apšvietimo.
Optimalu daigus apšviesti 12–14 valandų per parą. Tai padeda išauginti tvirtus, kompaktiškus ir vienodus daigus, kurie vėliau lengviau prisitaiko naujoje augimo vietoje.
Jei paprikos sėjamos tankiau, daigus būtina pikuoti. Tinkamiausias metas – kai daigai turi 2–3 tikruosius lapelius. Pikavimas skatina stipresnės šaknų sistemos formavimąsi.
Pikuojant daigeliai perkeliami į atskirus indelius ir pasodinami šiek tiek giliau, tačiau neužkasant skilčialapių. Dirbti reikia atsargiai, kad nebūtų pažeistos trapios šaknys.
Po persodinimo paprikoms reikia kelių dienų atsigavimo. Tuo metu verta vengti intensyvios saulės, palaikyti stabilią temperatūrą ir užtikrinti tolygią substrato drėgmę – jis turėtų būti drėgnas, bet ne šlapias.
Kiekvienas kruopščiai atliktas žingsnis – nuo sėjos ir dirvos paruošimo iki laistymo ir pikavimo – tiesiogiai atsispindi augalų stiprumu. Gerai užauginti daigai greičiau prigyja, anksčiau pražysta ir vėliau džiugina gausesniu bei sveikesniu derliumi.
