Medžių pelenai dažnai nepelnytai nuvertinami. Daugeliui tai tėra deginimo atliekos, tačiau iš tikrųjų – vertingas, natūralus trąšų šaltinis, galintis praturtinti dirvožemį ir padėti augalams augti sveikiau. Svarbiausia žinoti, kada ir kaip pelenus naudoti, kad augalams nepakenktume.
Medžių pelenai nėra atlieka – tai maisto medžiagų šaltinis augalams. Vis dėlto prieš naudojant juos sode būtina suprasti, kaip tai daryti saugiai. Netinkamai panaudoti pelenai gali ne padėti, o rimtai pakenkti augalams.
Židinių ir krosnių, kūrenamų malkomis, savininkai pelenų turi nuolat. Šis biomasės deginimo šalutinis produktas daugiausia sudarytas iš kalcio, kalio ir fosforo. Jame taip pat randama įvairių makro- ir mikroelementų: mangano, magnio, vario, silicio, boro ir cinko. Svarbu įsidėmėti, kad medžių pelenuose nėra azoto – elemento, kurio augalams ypač reikia pavasarį ir vasaros pradžioje.
Medžių pelenai vertingi tuo, kad dėl didelio kalcio kiekio mažina dirvožemio rūgštingumą, todėl augalams tampa lengviau pasisavinti dalį maisto medžiagų. Be to, pelenai papildo dirvą mineralais ir gali atbaidyti kai kuriuos kenkėjus. Tačiau tai nėra universali trąša, tinkama visoms kultūroms.
Kaip naudoti medžių pelenus sode?
Norint nepakenkti augalams, būtina laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Naudokite tik pelenus, susidariusius deginant švarią, neimpregnuotą, nedažytą ir nelakuotą medieną arba kokybiškas medžio granules. Prieš tręšiant verta žinoti dirvožemio pH – pelenus tikslinga naudoti tik tuomet, kai dirva per rūgšti, t. y. kai pH mažesnis nei 5,5. Jei pH didesnis, pelenų geriau nenaudoti.
Taip pat svarbu prisiminti, kad pelenai gali išlikti karšti net kelias valandas po ugnies užgesimo. Siekiant išvengti nudegimų ar gaisro pavojaus, naudokite tik visiškai atvėsusius pelenus. Dirbant su jais rekomenduojama mūvėti pirštines ir dėvėti apsauginę kaukę, kad neįkvėptumėte smulkių dulkių.
Atvėsusius, sausus pelenus galima kaupti viso šildymo sezono metu metalinėje statinėje ar kibire, laikomame po stogu ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Indas turėtų būti uždaromas, kad pelenai nesudrėktų. Sudrėkę pelenai sukietėja, juos sunku tolygiai paskleisti. Dirvožemio rūgštingumui mažinti pelenus geriausia berti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Sezono metu jų galima berti ir prie augalų, tačiau saikingai.
Kurie augalai mėgsta pelenus, o kurių geriau netręšti?
Medžių pelenus ypač gerai „įvertina“ daržovės, kurioms palanki neutrali ar silpnai šarminė dirva. Jais galima tręšti pomidorus, paprikas, agurkus, moliūgus, cukinijas ir patisonus – vidutiniškai apie 100 g/m². Vaismedžiams, pavyzdžiui, obelims, kriaušėms, slyvoms, trešnėms ir vyšnioms, pelenai beriami aplink kamieną – po 1–2 stiklines vienam medžiui. Pelenai tinka ir šarmingesnį dirvožemį mėgstantiems dekoratyviniams augalams, pavyzdžiui, Karolinos jūkoms, paprastiesiems ligustrams, perovskijoms ir levandoms (apie 50 g/m²).
Pelenus galima panaudoti ir vejai kalkinti (apie 30–50 g/m²), taip pat kaip priedą į kompostą (apie 25 g vienam litrui komposto masės). Tokiu būdu praturtintas kompostas paprastai būna maistingesnis ir labiau subalansuotas.
Tačiau yra augalų, kurių pelenais tręšti negalima. Nors tai natūrali trąša, ji visiškai netinka rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Pelenais nereikėtų tręšti rododendrų, azalijų, hortenzijų, pierių, magnolijų, viržių, spanguolių, šilauogių ir kamčiatinių sausmedžių. Šiems augalams būtina rūgšti, o ne šarminė dirva, todėl pelenai gali jiems smarkiai pakenkti.
