Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie atsinaujinančią energetiką: mažėjančią valstybės paramą, griežtėjančias prisijungimo prie elektros tinklų sąlygas ir ilgėjantį investicijų atsipirkimo laikotarpį. Tačiau už visų šių skaičių ir techninių terminų slypi paprastas, bet esminis klausimas: kam Lietuvoje iš tiesų skirta saulės energetika – žmonėms ir regionams ar tik stambiems investuotojams, vystantiems šimtus hektarų užimančius saulės elektrinių parkus?
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga laikosi aiškios pozicijos: saulės elektrinės kaimo vietovėse pirmiausia turi tarnauti žmonėms. Jos gali ir turi prisidėti prie gyvybingo kaimo išlaikymo, sudaryti sąlygas ūkiams tvariai veikti ir suteikti realų energetinį savarankiškumą.
Saulės energija kaime – sprendimas išlikti
Visoje Lietuvoje netrūksta pavyzdžių, kai ūkininkai ir kaimo gyventojai, kartais rizikuodami paskutinėmis santaupomis, patys įsirengia saulės energijos sistemas. Tokie sprendimai leidžia reikšmingai sumažinti elektros sąnaudas – net 70–90 procentų, apsirūpinti elektra dienos metu ir nepasitraukti iš kaimo net tada, kai ekonominė situacija tampa sudėtinga.
Tai nėra prabanga ar laikina mada. Tai – būtinybė. Šiandien saulės energija kaime tampa tokia pat svarbi kaip keliai, vandentiekis ar ryšys: be jos vis sunkiau užtikrinti sklandžią ūkinę veiklą ir kokybišką kasdienį gyvenimą.
Dvigubi standartai: vieniems – ribojimai, kitiems – parkai
Didžiausią nerimą kelia vis ryškėjantys dvigubi standartai. Smulkiems ir vidutiniams ūkiams bei namų ūkiams sąlygos nuolat griežtinamos, o tuo pat metu derlingose žemėse ir šalia gyvenviečių dygsta milžiniški, šimtus hektarų užimantys saulės elektrinių parkai.
Gyventojams pranešama apie mažėjančią paramą ir ketinimus mažinti remiamų saulės elektrinių galią nuo 10 iki 7 kilovatų. Vis dažniau girdime ir teiginius, kad ESO tinklai esą yra apkrauti, todėl sudėtinga gauti prisijungimo sąlygas. Tačiau tuo pat metu matyti, kad didelio masto projektai vystomi be didesnių kliūčių: jie rezervuoja reikšmingą elektros tinklų galią, o vietos gyventojams ir ūkiams realios galimybės tapti gaminančiais vartotojais faktiškai nyksta.
Tokie sprendimai kaimo nestiprina. Priešingai – jie didina žmonių priklausomybę nuo elektros tiekėjų ir tolina nuo savarankiškumo, kurio kaimui šiandien ypač reikia. Tai kelia pagrįstų klausimų dėl teisingumo ir ilgalaikės valstybės energetikos krypties.
Energetinė nepriklausomybė prasideda nuo namų
Tikroji energetinė nepriklausomybė gimsta ne milžiniškuose saulės elektrinių parkuose, o tuomet, kai kuo daugiau žmonių ir ūkių gali patys pasigaminti elektros energiją kasdieniams poreikiams. Decentralizuota energetika stiprina regionus, didina atsparumą krizėms ir suteikia daugiau užtikrintumo planuojant ateitį kaime.
Jei norime, kad Lietuvos kaimas išliktų gyvas, o netaptų vien pramoninių energetikos projektų fonu, sprendimai turi būti priimami galvojant apie žmogų. Saulės ir kita atsinaujinanti energija kaimuose turi reikšti laisvę, savarankiškumą ir galimybę gyventi oriai – nepriklausomai nuo nuolat kylančių elektros kainų ir įvairių ribojimų.
