Virtuali gamyklos kopija, kuri dar prieš pradedant statybas gali apskaičiuoti gamybos trukmę ir numatyti galimus gedimus, šiandien jau yra realybė. Tačiau kas būtų, jei skaitmeninį dvynį turėtų ir žmogus – „virtualų save“, galintį reaguoti, mokytis, rašyti ir net kalbėti jūsų vardu? Kur baigiasi paprasta elgsenos imitacija ir prasideda sąmonę turintis „virtualus aš“, gebantis ne tik mėgdžioti, bet ir manipuliuoti?
Dirbtinio intelekto kompetencijų centro tvariam gyvenimui ir darbui „SustAInLivWork“ mokslininkas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir elektronikos fakulteto profesorius dr. Vidas Raudonis paaiškina, kad skaitmeninis dvynys – tai matematinis realaus objekto atvaizdas, kuris, panašiai kaip žmogus, gali „jausti“, reaguoti ir net „sugesti“.
Skaitmeninis dvynys virtualioje erdvėje atkuria realiame objekte vykstančius biologinius, mechaninius ir termodinaminius pokyčius. Jis kuriamas pasitelkiant matematines ir fizikines lygtis, o sudėtingesnėse sistemose papildomai taikomi dirbtinio intelekto metodai. Pasak V. Raudonio, nesudėtingam mechaniniam objektui aprašyti dažnai pakanka palyginti nedidelio skaičiaus diferencialinių lygčių.
„Vis dėlto, jeigu norėtume susikurti skaitmeninį dvynį ir naudoti jį kaip savo „avatarą“ virtualioje aplinkoje, vien matematinių lygčių nepakaktų“, – pabrėžia mokslininkas.
Kur skaitmeniniai dvyniai jau naudojami?
Skaitmeninio dvynio technologija jau kurį laiką taikoma pramonėje – nuo gamyklų, gamybos linijų ir įrenginių planavimo bei optimizavimo iki sudėtingų sistemų būklės stebėsenos ir priežiūros.
Transporto sektoriuje, pasitelkiant skaitmeninius dvynius, kuriami transporto sistemų virtualūs modeliai. Pastatų statyboje ir jų eksploatacijoje ši technologija padeda valdyti inžinerines sistemas – šildymą, vėdinimą, energijos sąnaudas. Energetikoje skaitmeniniai dvyniai naudojami elektrinių, tinklų ir atskirų įrenginių būklei stebėti bei priežiūrai planuoti.
„Jau dabar virtualioje gamykloje, pasitelkus automatizuotus staklių skaitmeninius dvynius, galima sukurti skaitmeninę, pavyzdžiui, batų kopiją. Tuomet galima apskaičiuoti gamybos trukmę, įvertinti, kiek laiko įranga veiktų be gedimų, ir virtualioje aplinkoje apmokyti naujus darbuotojus. Visa tai įmanoma dar neišliejus betono realios gamyklos statybai“, – pasakoja V. Raudonis.
Žmogaus skaitmeninis dvynys: iki jo dar toli
Nors virtualios įrenginių kopijos jau sėkmingai kuriamos ir taikomos, norint sukurti tikrą skaitmeninį žmogaus dvynį, tektų atlikti milžinišką darbą.
Pasak profesoriaus, tikras žmogaus skaitmeninis dvynys turėtų atspindėti biologinius, fiziologinius, neurologinius ir psichologinius procesus bei sąmonės apraiškas. Šiuo metu realistiškai įmanomas tik dalinis žmogaus procesų modeliavimas – pavyzdžiui, galima sukurti kraujotakos sistemos skaitmeninį dvynį.
„Įdomu tai, kad jei tokie dvyniai būtų kuriami remiantis konkrečiu žmogumi, jie turėtų perimti ne tik fiziologinius ir biologinius procesus, bet ir charakterio bei būdo savybes, įskaitant silpnybes. Viena jų – tinginystė“, – pastebi V. Raudonis.
„Virtualusis aš“: dirbtinis intelektas ar tik imitacija?
Per pastaruosius 20–30 metų žmonių santykis su technologijomis kardinaliai pasikeitė. Anksčiau kompiuterinės sistemos daugiausia rodydavo vaizdą, skleisdavo garsą ir vykdydavo naudotojo komandas, o šiandien jos geba stebėti žmones, kaupti duomenis ir analizuoti surinktą informaciją.
„Remdamosi tuo jos gali nustatyti, kokia jūsų nuotaika, kiek kartų ir kaip intensyviai spaudžiate mygtukus, kokios muzikos dažniausiai klausotės. Visi šie duomenys virsta tuo, kas primena personalizuotą asistentą“, – aiškina V. Raudonis.
Pasak eksperto, tai matyti kasdienėse situacijose: paieškos sistemos automatiškai užbaigia įvedamus žodžius, elektroninės prekybos svetainės pagrindiniame puslapyje parodo tikėtinai dominančias prekes, o šoninėse ekrano juostose rodomos reklamos atspindi vartotojo pomėgius ar planuojamas keliones.
Dirbtinio intelekto kalbos modeliai jau dabar gali rašyti laiškus žmogaus vardu, imituodami jo stilių ir toną. Skaitmeninėje erdvėje jie gali surinkti viešai prieinamą informaciją apie vartotoją, „peržvelgti“ jo skaitomus tekstus ar išanalizuoti socialinių tinklų paskyras, kad generuotų atsakymus, panašius į jo vartojamą kalbą.
Vis dėlto, pasak profesoriaus, tai nėra žmogaus sąmonės kopija: „Tai nėra jūsų skaitmeninis dvynys – tai algoritmas, kuris, remdamasis tikimybių teorija, gali pakankamai tiksliai atkartoti jūsų elgseną.“
Pavojai: manipuliacija ir netikros tapatybės
Vienas didžiausių iššūkių kuriant žmogaus skaitmeninį dvynį – rizika, kad tokia technologija bus panaudota manipuliacijai. Pasak V. Raudonio, pasitelkiant skaitmeninius dvynius galima kurti netikrą, konkrečiai auditorijai pritaikytą ir labai įtaigią informaciją, galinčią paveikti pavienių asmenų ar grupių nuomonę ir elgesį.
Pavyzdžiui, prisidengus netikra tapatybe, galima apgauti kitus ir siekti finansinės naudos. „Tokios informacijos kūrėjai neretai siekia skaldyti visuomenę, dirbtinai kurstyti įtampą tarp skirtingų jos grupių arba tiesiog neteisėtai pasipelnyti“, – įspėja profesorius.
Kokia nauda būtų iš žmogaus skaitmeninio dvynio?
Jei žmogaus skaitmeninio dvynio idėją pavyktų įgyvendinti kartu su veiksmingomis apsaugomis nuo piktnaudžiavimo, „antrasis aš“ galėtų prisidėti prie mokslo ir technologijų pažangos. Toks dvynys leistų kurti prognozes ir tikrinti pavojingus scenarijus, kurių realiame pasaulyje bandyti būtų neetiška arba neįmanoma.
Pavyzdžiui, būtų galima tirti, kas nutiktų žmogui leidžiantis į kelionę į Marsą, kaip audinius paveiktų ilgalaikė radiacija ar kiek laiko žmogus pajėgtų išbūti be socialinio kontakto. Skaitmeninis dvynys galėtų tapti saugia bandymų terpe, padedančia geriau suprasti žmogaus organizmo ir psichikos ribas.
„Toks skaitmeninis dvynys, „apsiginklavęs“ šiuolaikiniu kalbos modeliu, galėtų jus pavaduoti socialinėje erdvėje. Bet ar norėtumėte matyti, kaip patiktukus socialiniuose tinkluose renka jūsų paties kopija?“ – juokaudamas klausia V. Raudonis.
Mokslinė fantastika ar tolima realybė?
Ši vizija primena ne vieno mokslinės fantastikos filmo siužetą: skaitmeniniai dvyniai, „supratę“, kad gali veikti be realaus pasaulio atitikmens, nustoja būti žmogaus galimybių plėtiniu ir tampa savarankiškomis asmenybėmis.
Vis dėlto, anot profesoriaus, iki tokio lūžio dar labai toli.
„Mes daug ko nežinome. Turime atsakyti į klausimus: kas yra sąmonė, kodėl ląstelėse esančios mitochondrijos nustoja gaminti adenozino trifosfatą (ATP), kaip mūsų emocijas veikia graži muzika ir apskritai – kas yra ta graži muzika? Apie save žinome labai nedaug, todėl šiandien virtualioje aplinkoje iš esmės galime pakeisti tik savo aprangą ir šukuoseną. O tai – dar labai toli nuo skaitmeninio žmogaus dvynio“, – teigia profesorius.
