Berlyne atliktas neįprastas eksperimentas aiškiai parodė, kokie pažeidžiami gali būti skaitmeniniai navigacijos sprendimai, susidūrus su nestandartinėmis manipuliacijomis. Menininkas Simonas Weckertas sugebėjo įtikinti „Google Maps“ algoritmus, kad vienoje miesto gatvėje susidarė didžiulė spūstis, nors iš tiesų ten beveik nebuvo automobilių.
Techninė šio „nulaužimo“ pusė pasirodė stebėtinai paprasta. Weckertas surinko beveik šimtą senų išmaniųjų telefonų, kiekviename jų paleido „Google Maps“ programą ir visus sudėjo į paprastą sodo vežimėlį. Lėtai vaikščiodamas ramiomis miesto gatvėmis, jis sistemai imitavo lėtai judančių transporto priemonių virtinę.
„Google“ algoritmai greitai sureagavo į vienoje vietoje sutelktus aktyvius įrenginius: atitinkamas kelio ruožas žemėlapyje nusidažė tamsiai raudona spalva. Navigacija pradėjo perplanuoti realių vairuotojų maršrutus ir siūlyti jiems apvažiavimus aplink neegzistuojančią spūstį.
Akcija netruko išplisti internete. Weckerto projektas išryškino svarbų aspektą: navigacijos paslaugos eismo situaciją dažniausiai formuoja remdamosi vien vartotojų įrenginių siunčiamais duomenimis. Sistema grupę lėtai judančių telefonų interpretavo kaip įprastą automobilių spūstį.
Pats projekto autorius pabrėžė siekęs ne vien surengti pokštą, bet ir atkreipti dėmesį į tai, kokią didelę įtaką kasdieniam gyvenimui daro didieji duomenys. Pasak menininko, žmonės neretai pernelyg aklai pasitiki virtualiais žemėlapiais, pamiršdami, kad skaitmeninis tikrovės sluoksnis gali būti palyginti lengvai iškreipiamas.
„Google“ atstovai situaciją pakomentavo su lengva ironija, teigdami, kad tokie atvejai padeda tobulinti paslaugą. Bendrovė pripažino, jog sistemai vis dar nelengva atskirti realų eismą nuo specifinių scenarijų, pavyzdžiui, pasivaikščiojimo stumiant vežimėlį su dešimtimis išmaniųjų telefonų.
