Mokslininkai iš Londono universiteto koledžo ir Gamtos istorijos muziejaus pranešė apie neįprasto priešistorinio įrankio atradimą. Jis pagamintas iš dramblio kaulo ir dar XX a. dešimtajame dešimtmetyje rastas kasinėjant Boksgrave, Vakarų Sasekse (Anglija). Tuo metu radinys buvo palaikytas paprastu kaulo fragmentu, tačiau tik neseniai paaiškėjo, kad tai kur kas reikšmingesnis objektas.
Nustatyta, kad tai plaktukas – seniausias iki šiol Europoje aptiktas įrankis iš dramblio (ar mamuto) kaulo. Jo amžius siekia apie 500 tūkstančių metų, t. y. maždaug 200 tūkstančių metų daugiau nei siekia Homo sapiens rūšies istorija. Tai leidžia daryti išvadą, kad įrankį pagamino ankstesnių žmonių rūšių atstovai.
Tyrėjų teigimu, plaktuką galėjo sukurti neandertaliečiai arba jiems artima rūšis Homo heidelbergensis. Sudėtinga įrankio konstrukcija rodo, kad šie ankstyvieji žmonės buvo išradingi meistrai ir puikiai prisitaikę prie savo aplinkos.
Pagrindinis tyrimo autorius Saimonas Parfitas pabrėžė, kad šis radinys atskleidžia tolimųjų protėvių sumanumą: jie ne tik gerai išmanė aplinkoje esančius išteklius, bet ir suprato, kaip gaminti itin tikslius akmeninius įrankius. Dramblio kaulas buvo retas, tačiau labai naudingas išteklius, todėl tikėtina, kad toks įrankis turėjo didelę vertę.
Plaktukas yra maždaug 11 cm ilgio, 6 cm pločio ir 3 cm storio – panašaus dydžio kaip muilo gabalėlis. Ant jo matyti gausios žymės, rodančios, kad kaulas buvo kryptingai apdirbtas ir intensyviai naudojamas. Įrankis turi plokščią smūginį paviršių.
Naudodami 3D skenavimą ir elektroninius mikroskopus, tyrėjai detaliau ištyrė šias žymes ir aptiko jose įstrigusių mikroskopinių titnago fragmentų. Tai patvirtina, kad plaktukas buvo naudojamas kaip „minkštasis“ kalimo įrankis – juo buvo mušama į akmenį formuojant ir galandant kitus akmeninius dirbinius.
Nors kaulas pakankamai storas ir tankus, kad jį būtų galima priskirti drambliui ar mamutui, radinys nėra išlikęs pilnas, todėl tiksliai nustatyti gyvūno rūšies nepavyko. Vis dėlto žinoma, kad prieš 500 tūkstančių metų drambliai ir mamutai klajojo po didžiąją Europos dalį, tačiau pietų Anglijoje jie buvo reti.
Toks medžiagos pasirinkimas leidžia manyti, kad įrankio gamintojai suprato, koks retas ir vertingas yra dramblio (ar mamuto) kaulas, ir jo sąmoningai ieškojo. Tai taip pat rodo, kad jie gebėjo kurti sudėtingesnius ir tobulesnius įrankius nei kai kurie kiti tuo metu gyvenę priešistoriniai žmonės.
Bendraautorė Silvija Belo pažymėjo:
„Mūsų tolimieji protėviai buvo patyrę įrankių naudotojai. Dramblio kaulo gabalo surinkimas ir apdirbimas, o vėliau jo naudojimas įvairioms akmeninių įrankių formavimo ir galandimo užduotims rodo aukštą sudėtingo ir abstraktaus mąstymo lygį. Jie buvo išradingi prieinamų medžiagų rinkėjai ir gerai suprato, kaip jas panaudoti efektyviausiai.“
Archeologiniai atradimai vis dažniau patvirtina, kad priešistoriniai žmonės buvo gerokai išmanesni, nei ilgą laiką manyta. Pavyzdžiui, Australijoje aptikta itin didelė dinozaurų pėdsakų kolekcija: keliuose sluoksniuose išlikę pėdsakai rodo, kad jie susidarė ir išliko epizodiškai, o ne per vieną masinį įvykį. Kituose kasinėjimuose Liuksemburge rastas maždaug 1700 metų senumo lobis – 141 auksinė moneta su neteisėto imperatoriaus atvaizdu, kaldinta 364–408 m. po Kristaus.
