Plomba – laikinas sprendimas, kuris laikui bėgant neišvengiamai reikalauja korekcijos arba pakeitimo, net jei danties ir neskauda.
Odontologė Irina Pilch pabrėžia, kad nė viena plomba – nepriklausomai nuo jos kainos ar naudojamos medžiagos – negali tarnauti itin ilgai. Visų rūšių plombinės medžiagos laikui bėgant šiek tiek susitraukia, todėl plombos sandarumo praradimas tėra laiko klausimas.
Ankstyvoje stadijoje tarp plombos ir danties audinių gali atsirasti vos pastebimų atsisluoksniavimų. Pastebėjus tai laiku, situaciją dažnai galima ištaisyti gana paprastai – nušlifuojant ir nupoliruojant plombos paviršių.
Tačiau ignoruojant atsisluoksniavimą po plomba gali prasidėti destrukciniai procesai. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad tinkamai uždėta plomba neturi „kabintis“: ji turi sklandžiai pereiti į danties audinį.
Net jei plomba matoma akimi, jos kraštas neturėtų būti juntamas liežuviu ar kramtant.
Kaip patikrinti, ar plomba dar gera?
Vienas paprasčiausių būdų įvertinti plombos būklę – naudoti dantų siūlą. Jei valant tarpdančius siūlas pradeda irti, skaidytis į pluoštelius ar plyšta, tai gali būti ženklas, kad plombos kraštas yra pažeistas. Tokiu atveju plomba nebeatlieka apsauginės funkcijos ir gali prisidėti prie antrinio ėduonies vystymosi.
Odontologė taip pat įspėja, kad skausmo nebuvimas dar nereiškia, jog problema neprogresuoja.
Uždegiminiai procesai ir ėduonis neretai vystosi be ryškių simptomų. Ignoruojant požymius pažeidimas gilėja: pradinį ėduonį keičia vidutinis, vėliau – gilus, o galiausiai gali išsivystyti nervo uždegimas, kuris neretai baigiasi jo pašalinimu.
Pasak Irinos Pilch, taip susiformuoja uždaras nuolatinių odontologinių intervencijų ratas, kurio galima išvengti reguliariai tikrinantis ir laiku koreguojant arba keičiant plombas.
Plombų būklės kontrolė nėra formalumas – tai svarbus žingsnis, padedantis išsaugoti dantį ir ateityje išvengti sudėtingo bei brangaus gydymo.
