Prieš pavasarinius sėjus ir sodinimus verta pasirūpinti dirvos kokybe – tam puikiai tinka žalioji trąša, sėjama kaip priešsėlis. Tinkamai parinkti ir laiku pasėti augalai ne tik pagerina dirvožemio struktūrą ir derlingumą, bet ir sumažina piktžolių bei ligų riziką. Toliau – aiškiai ir glaustai apie tai, kodėl verta sėti priešsėlį ir kokius augalus pasirinkti.
Kiekvienas daržininkas svajoja apie derlingą, gyvybingą dirvą. Dažnai kalbama apie posėlį, sėjamą rudenį, kuris saugo dirvą per žiemą. Tačiau ankstyvą pavasarį verta prisiminti ir priešsėlį – tai žaliosios trąšos augalai, kurių pagrindinis tikslas yra pagerinti dirvos būklę, o ne užauginti derlių.
Priešsėlis gerina dirvos struktūrą ir laidumą vandeniui bei orui, didina humuso kiekį, praturtina dirvą maistinėmis medžiagomis. Tankiai augantys žaliosios trąšos augalai slopina piktžoles, saugo dirvos paviršių nuo išdžiūvimo ir erozijos, o jų šaknys bei antžeminė masė skatina naudingų mikroorganizmų veiklą ir pritraukia sliekus.
Žalioji trąša ypač naudinga auginant reiklias kultūras, pavyzdžiui, pomidorus ar agurkus. Prieš sėjant priešsėlį, svarbu tinkamai paruošti vietą: pašalinti piktžoles ir supurenti dirvą. Tuomet sėklos tolygiai išbarstomos, lengvai užberiamos plonu žemės sluoksniu, paviršius šiek tiek suspaudžiamas (pavyzdžiui, voleliu), o lysvė palaistoma.
Vėliau reikia palaukti, kol augalai sudygs ir pasieks maždaug 20 cm aukštį. Tuomet žalioji masė nupjaunama ir įkasama į dirvą – taip ji virsta natūralia trąša. Paprastai priešsėlis auga 4–10 savaičių, priklausomai nuo pasirinktos rūšies. Svarbu neuždelsti iki žydėjimo pradžios. Įkasus žaliąją masę, prieš sėjant ar sodinant pagrindines daržoves rekomenduojama palaukti dar 2–3 savaites.
Ką sėti kaip priešsėlį?
Kad žalioji trąša atliktų savo funkciją, svarbu pasirinkti tinkamas augalų rūšis. Jos turėtų greitai sudaryti tankią lapiją, kuri apsaugotų dirvos paviršių nuo išdžiūvimo ir erozijos. Dažnai pasirenkami ankštiniai arba kiti azotą kaupiantys ir dirvą praturtinantys augalai, tačiau verta atsižvelgti ir į dirvožemio tipą bei planuojamas auginti kultūras. Populiariausi augalai priešsėliui:
Baltoji garstyčia – ypač naudinga, jei planuojama auginti pomidorus ar bulves. Pasižymi fitosanitarinėmis savybėmis: gali padėti mažinti ligų ir kai kurių kenkėjų plitimą. Geriausiai auga saulėtose vietose, priemolio–priesmėlio dirvose.
Mėlynžiedė facelija – gerina dirvos aeraciją, vilioja apdulkintojus, pakelia trumpalaikius šalčius. Nereikli, auga beveik visur, tačiau nemėgsta rūgštaus dirvožemio.
Lubinas – vertingas azoto šaltinis, todėl tinka skurdžioms, maisto medžiagų stokojančioms dirvoms. Auga įvairiose žemėse, tačiau nemėgsta užmirkimo ir vandens sąstovio.
Dobilas (baltasis ir raudonasis) – į dirvą atiduoda daug azoto. Mėgsta saulėtas vietas ir sunkesnį, nuolat šiek tiek drėgną dirvožemį.
Paprastoji vika – ankštinis augalas, kaupiantis azotą ir praturtinantis juo dirvą. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, kur netrūksta drėgmės. Puikiai tinka daržo lysvėms.
Aliejinis ridikas – dėl stiprios šaknų sistemos itin gerai purena dirvą ir ardo gilesnius jos sluoksnius. Gerai auga sunkiose, molingose dirvose. Ypač naudingas prieš auginant burokėlius ir bulves.
Pelušė – tinkama silpnesnėms dirvoms. Greitai auga ir užaugina daug žaliosios masės, kuri, įkasta į dirvą, pagerina jos maistingumą.
Priešsėlio sėjos laikas priklauso nuo pasirinktos rūšies. Dažniausiai sėjama nuo kovo mėnesio, kai praeina stipresnių šalnų pavojus, o dirva būna pakankamai sausa ir puri. Kai kurie sodininkai dalį žaliosios trąšos sėja ir rudenį, pasirinkdami žiemojančias rūšis. Pavasarinę sėją verta pradėti tuomet, kai dirvą jau galima lengvai įdirbti ir ji nebesulimpa į kietas grumstas.
