1818 m. išleistoje Biblijos versijoje, kurioje buvo įtraukti ir apokrifai, kai kurie skaitytojai įžvelgia paslaptingą užuominą apie esminį žmonijos istorijos posūkį. Viena iš jų – Kayla Godgins, kuri socialiniuose tinkluose pasidalino pastebėjimu, kad ši Biblija, remdamasi bibline chronologija, atskleidžia galimą naują pasaulio raidos etapą, susijusį su dieviškuoju teismu, pasaulio atsinaujinimu ar dvasine „perkrova“.
Remiantis šiame leidime pateikta chronologine lentele, pasaulis esą buvo sukurtas 4004 m. prieš mūsų erą. Nuo Adomo iki Kristaus praeina 3974 m., o nuo Kristaus gimimo iki 1818 m. – dar 1815 m. Tai reiškia, kad iki XIX a. pradžios nuo pasaulio sukūrimo, remiantis šiuo skaičiavimu, prabėgo 5789 metai.
Godgins toliau plėtė šį chronologinį naratyvą, pridėdama laiką, praėjusį nuo 1818 m. iki mūsų dienų ir gavo skaičių, artimą 6000 metų ribai. Šis skaičius kai kuriems tikintiesiems nėra atsitiktinis: tiek žydų, tiek kai kurios krikščionių tradicijos pasaulio istoriją interpretuoja kaip septynių dienų ciklą, paralelų kūrimo savaitei. Pagal šią sampratą pasaulis išgyvena šešias tūkstantmečio dienas žmogaus triūso, po kurių seka septintoji diena – poilsio era, dažnai siejama su mesianistiniu valdymu ar dvasiniu atgimimu.
Tokia interpretacija leidžia manyti, kad dabar gyvename šeštosios dienos pabaigoje ir esą artėjame prie reikšmingo lūžio taško. Šis etapas nebūtinai reiškia pasaulio pabaigą, bet galimai žymi perėjimą iš žmogaus dominuojamos eros į dieviškai valdomą tikrovę. Skirtingi šalininkai tai apibūdina įvairiai: vieni kalba apie dvasinį atsinaujinimą, kiti apie visuotinį moralinį atsiskaitymą ar net globalius sukrėtimus. Visgi dažniausiai pabrėžiama, kad tai yra ne fizinė katastrofa, o dvasinis ir civilizacinis virsmas.
Tačiau Biblijos ir teologijos mokslininkai ragina su tokiomis teorijomis elgtis atsargiai. Pasaulio sukūrimo data, kurią nurodo šios senosios Biblijos, grindžiama konkrečia, bet ne vienintele, istorine interpretacija. Ji kilo iš XVII a. airių arkivyskupo Jameso Ussherio darbų. Biblijos tyrinėtojas, remdamasis patriarchų amžiumi ir pagrindiniais Senajame Testamente aprašytais įvykiais, tokiais kaip Tvano data, nustatė, kad pasaulio sukūrimas įvyko 4004 m. pr. m. e., konkrečiai – spalio 23 d.
Ašerio sukurta chronologija tapo itin įtakinga: ji įtraukta į daugelį 18–19 a. Biblijų, įskaitant ir minėtą 1818 m. leidimą. Visgi šiuolaikinė teologija šią datą vertina kaip simbolinę ir teologinę, o ne kaip pažodinį ar mokslinį faktą.
Tad nors tokios teorijos intriguoja ir įkvepia diskusijas apie epochinius virsmus, dauguma specialistų primena, kad Biblijos tekstų interpretacijos, ypač susijusios su laiku ir pranašystėmis, reikalauja ne tik istorinio konteksto, bet ir atsargaus, kritiško vertinimo.
