Asmeninių vardų suteikimas gyvoms būtybėms ar net kai kuriems daiktams dažniausiai laikomas išskirtinai žmogiška savybe. Vis dėlto mokslininkų tyrimai leidžia manyti, kad kai kurie gyvūnai taip pat supranta „vardo“ principą ir gali kreiptis vieni į kitus savotiškais vardais. Apie tai rašo amerikiečių evoliucinis biologas Skotas Trevoras.
Jis atkreipia dėmesį, kad delfinai, laikomi vienais protingiausių gyvūnų po žmonių, geba skleisti itin įvairius garsus – nuo spragtelėjimų iki aukšto dažnio švilpimų. Panašu, jog tam tikras šių garsų derinių rinkinys delfinams atlieka panašią funkciją, kaip žmonėms atlieka asmeniniai vardai.
Trevoras remiasi 2006, 2013 ir 2023 metų tyrimais, kuriuose buvo nagrinėjamas būtent šis delfinų komunikacijos aspektas. Vienas reikšmingiausių atradimų – delfinai ne tik skleidžia savitus, kiekvienam individui būdingus švilpimus, bet ir sugeba atkartoti kitų delfinų „parašinius“ garsus. Be to, jie panašiai reaguoja ir tada, kai tokie garsai būna įrašyti ir vėliau atkuriami techninėmis priemonėmis.
Kartu pabrėžiama, kad delfinų „kalba“ struktūriškai visiškai nepanaši į žmogaus kalbą, todėl žmogaus vardų ir delfinų „vardų“ sugretinimas tėra sąlyginis.

Pasak mokslininko, delfinų švilpimai nėra organizuojami pagal abėcėlės ar simbolinį principą, taip pat jie nėra vartojami ir suvokiami prasminiu ar emociniu būdu, kaip įprasta žmonių kalboje. Vis dėlto turimi duomenys rodo referencinį tokių švilpimų pobūdį: vieno delfino skleidžiamas „šūksnis“ gali nurodyti kitą individą taip, kaip pokalbyje būtų pasitelktas kieno nors vardas.
Esminis skirtumas tarp žmonių ir delfinų „vardų“ slypi jų atsiradime. Žmonėms vardą paprastai parenka tėvai – tai dažnai atsitiktinė garsų kombinacija, nepriklausanti nuo paties vaiko. Delfinų atveju procesas kitoks: kiekvienas individas augdamas ir įgydamas socialinės patirties susiformuoja savitą balso „parašą“. Būtent šis „parašas“, kurį vėliau gali vartoti ir kiti delfinai, veikia kaip tam tikras atpažinimo „vardas“.
Kiti įdomūs moksliniai pastebėjimai
Ankstesni tyrimai parodė, kad naminių kačių murkimas yra gerokai unikalesnis ir „asmeniškesnis“ garsas nei kniaukimas, kuris stipriai priklauso nuo situacijos ir konteksto. Nors individualių ypatybių galima aptikti ir murkime, ir kniaukime, būtent murkimas išlieka beveik nekintantis ir būdingas konkrečiai katei. Tuo tarpu kniaukimas, vykstant kačių evoliucijai ir prijaukinimui, tapo itin lankstus, įvairus ir lengviau prisitaikantis prie skirtingų aplinkybių.
Taip pat tyrėjai aiškinosi, kodėl per pastaruosius 60 milijonų metų Žemės klimatas kardinaliai pasikeitė – nuo itin šilto dinozaurų laikų iki dabartinės, gerokai vėsesnės būsenos. Manoma, kad svarbų vaidmenį šiame procese galėjo suvaidinti ryškus kalcio koncentracijos vandenyne sumažėjimas, inicijavęs pasaulinę grandininę reakciją ir prisidėjęs prie ilgalaikių klimato pokyčių.

