Viešos diskusijos apie santuoką, pareigas ir asmens laisves Europoje pastaraisiais metais tampa vis atviresnės. Keičiasi ne tik visuomenės požiūris, bet ir teisinės formuluotės, kurios ilgą laiką buvo laikomos savaime suprantamomis.
Santykiai tarp sutuoktinių šiandien vertinami per sutikimo, pagarbos ir individualių ribų prizmę. Tai, kas anksčiau atrodė kaip tradicinė norma, vis dažniau peržiūrima iš žmogaus teisių perspektyvos. Būtent tokiame kontekste Prancūzijoje įvyko sprendimas, kuris sukėlė plačias diskusijas ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų. Parlamentas ėmėsi keisti pačią santuokinių pareigų sampratą.
Prancūzijos „Nacionalinė Asamblėja“ pritarė įstatymo projektui, kuriuo aiškiai įtvirtinama, kad santuokoje nėra jokios pareigos turėti lytinių santykių. Apie šį sprendimą pranešė naujienų agentūra „AFP“.
Įstatymo iniciatoriai pabrėžia, kad dokumento esmė nėra naujų taisyklių kūrimas, o senų dviprasmybių pašalinimas. Civiliniame kodekse iki šiol buvo įvardytos keturios santuokinės pareigos: tarpusavio pagalba, parama, ištikimybė ir gyvenimas kartu. Tačiau jame niekada nebuvo tiesiogiai kalbama apie seksualinius santykius.
Nepaisant to, ilgą laiką teismų praktikoje sąvoka „gyvenimas kartu“ buvo aiškinama plačiai. Ji apėmė ir intymius santykius, taip išlaikant vadinamosios santuokinės pareigos idėją, nors aiškaus teisinio pagrindo tam nebuvo.
Šio teisėkūros proceso pradžia siejama su plačiai nuskambėjusia pensininkų poros skyrybų byla. Joje teismas palaikė vyrą, kuris apkaltino žmoną nevykdant santuokinių įsipareigojimų dėl atsisakymo palaikyti lytinius santykius.
Sprendimas sukėlė aštrią visuomenės reakciją ir paskatino platesnę diskusiją apie tai, ar toks požiūris suderinamas su šiuolaikinėmis žmogaus teisėmis. Netrukus byla pasiekė platesnį teisinį vertinimą.
Vėliau buvo konstatuota, kad tokia praktika prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Tai tapo esminiu argumentu, kodėl Prancūzijai būtina aiškiai įvardyti, jog sutikimas intymiems santykiams negali būti laikomas automatišku ar nuolat galiojančiu.
Įstatymo projekto autoriai pabrėžia, kad svarbu ne tik pakeisti teisinį tekstą, bet ir pakeisti mąstymą. Viena iš iniciatyvos autorių, parlamento narė Marie-Charlotte Garin, akcentavo, jog santuoka negali būti erdvė, kurioje sutikimas laikomas duotu visam gyvenimui.
Jos teigimu, įstatymas turi aiškiai pasakyti, kad ši koncepcija nebegali egzistuoti nei teisės aktuose, nei žmonių galvose. Lytiniai santykiai, net ir santuokoje, turi būti grindžiami nuolatiniu, laisva valia išreikštu sutikimu.
Tokiu būdu siekiama užkirsti kelią situacijoms, kai asmens teisė į kūno neliečiamumą būtų pažeidžiama remiantis pasenusiomis interpretacijomis. Tai taip pat suteikia aiškesnes gaires teismams, nagrinėjantiems šeimos bylas.
Nors „Nacionalinė Asamblėja“ jau pritarė projektui, teisėkūros procesas dar nesibaigė. Dokumentas turi būti pateiktas parlamento aukštesniesiems rūmams – Senatui. Būtent ten bus sprendžiama dėl galutinės įstatymo formuluotės.
Parlamento nariai viliasi, kad įstatymas bus galutinai priimtas iki vasaros. Tai leistų Prancūzijai oficialiai įtvirtinti aiškią poziciją, atitinkančią Europos žmogaus teisių standartus.
Šis sprendimas vertinamas kaip svarbus žingsnis modernizuojant šeimos teisę. Jis parodo, kad net giliai įsišaknijusios teisinės sampratos gali būti peržiūrimos, kai visuomenė ima kitaip vertinti laisvę, orumą ir asmeninę atsakomybę.
