Merkurijus dažnai vadinamas „mažąja, mirusia uola“ prie pat Saulės. Vis dėlto naujausi moksliniai tyrimai piešia kitokį vaizdą: šioje ekstremalioje planetoje, panašu, tebevyksta geologiniai procesai. Toliau pateikiama apibendrinta naujausių tyrimų apžvalga.
Merkurijus – kraštutinumų planeta. Tai mažiausia Saulės sistemos planeta ir arčiausiai Saulės esantis pasaulis. Paviršiaus temperatūra čia gali svyruoti maždaug nuo –180 °C iki +430 °C. Nors Merkurijus plika akimi matomas iš Žemės ir žmonėms žinomas nuo senovės, jį stebėti sudėtinga dėl mažo kampinio atstumo nuo Saulės.
Paradoksalu, tačiau, nepaisant tūkstantmečius trunkančio pažinimo, detaliau Merkurijų pradėta tyrinėti tik visai neseniai. Tik per pastaruosius dešimtmečius atliktos plataus masto analizės atskleidė netikėtų rezultatų. Vienas naujų tyrimų meta iššūkį ilgai vyravusiai nuomonei, kad Merkurijus yra visiškai „negyva“, geologiškai nebeaktyvi planeta.
Smūgų tyrimai Merkurijuje: požymiai, kad planeta vis dar aktyvi
Naujausi Šveicarijos ir Italijos mokslininkų tyrimai, atlikti dr. Valentino Bickelo vadovaujamoje komandoje Berno universiteto Kosmoso ir gyvenamumo centre (Center for Space and Habitability, CSH) ir NCCR PlanetS programoje, atskleidė reikšmingų naujų faktų apie arčiausiai Saulės esančią planetą.
Tyrėjai pirmą kartą sistemingai išanalizavo būdingas paviršiaus struktūras – ant Merkurijaus šlaitų matomas smulkias smūgas. Pasirodė, kad jos gali būti naujausios geologinės veiklos pėdsakai. Buvo žinoma, kad ankstyvoje istorijoje Merkurijus buvo geologiškai aktyvus, tačiau ilgą laiką manyta, jog šiandien planeta beveik nebekinta. Nauja smūgų žemėlapio analizė, atskleidžianti jų gausą ir pasiskirstymą, leidžia į „gyvenimą“ šioje mažoje planetoje pažvelgti visai kitu kampu.
Išsamus šių struktūrų žemėlapis sudarytas pasitelkus dirbtinį intelektą ir NASA zondo MESSENGER (2011–2015 m.) darytas nuotraukas. Tyrėjams pavyko suskaičiuoti apie 400 smūgų. Paaiškėjo, kad jos dažniausiai aptinkamos stipriai apšviestuose jaunų kraterių šlaituose, kur meteorų smūgiai atidengė giliau slypintį, lakiųjų medžiagų turtingą gruntą. Toks telkimasis vietose, kurios periodiškai labiau įkaista, leidžia manyti, kad formuojantis šioms struktūroms svarbų vaidmenį atlieka Saulės spinduliuotė.
„Mūsų analizė leidžia teigti, kad linijos ant šlaitų greičiausiai susidaro iš planetos vidaus kylančioms lakioms medžiagoms – tokioms kaip siera ir kiti lengvieji elementai – išgaruojant“, – aiškina dr. Valentinas Bickelas. Taigi šios struktūros gali būti ne vien erozijos ar nuošliaužų, bet ir vidinių procesų – savotiško „išprakaitavimo“ – paviršiuje ženklas.
Merkurijus – nebe „nuobodi, mirusi uola“
Naujas atradimas iš esmės keičia Merkurijaus įvaizdį: iš sustingusios uolos jis tampa planeta, kuri, panašu, vis dar vystosi ir išlieka dinamiška.
„Mūsų atradimai piešia visiškai kitokį, dinamišką iš pirmo žvilgsnio mirusios, sausos ir nuobodžios Merkurijaus planetos paveikslą“, – pabrėžia dr. Bickelas. – „Mūsų rezultatai rodo, kad Merkurijus ne tik turi audringą praeitį, bet ir iki šiol kinta.“
Šie duomenys ypač svarbūs planuojant ir aiškinant būsimas misijas į Merkurijų. Jie padeda tiksliau pasirinkti stebėjimų zonas, nustatyti geologinių tyrimų prioritetus ir geriau modeliuoti planetos vidaus sandarą bei evoliuciją.
BepiColombo misija: ko tikimasi iš naujų duomenų?
Vienas svarbiausių artimiausių žingsnių, galinčių patvirtinti ir išplėsti dabartinius rezultatus, yra Europos kosmoso agentūros (ESA) ir Japonijos aerokosmoso tyrimų agentūros (JAXA) bendra misija „BepiColombo“. Zondas jau keliauja link Merkurijaus ir ateityje turėtų pateikti naujų, dar detalesnių planetos paviršiaus nuotraukų bei matavimų.
Iš „BepiColombo“ tikimasi:
- aukštesnės raiškos paviršiaus vaizdų, kurie leis aptikti dar smulkesnes struktūras;
- tikslesnių duomenų apie paviršiaus ir paviršiaus artumos cheminę sudėtį;
- geresnio supratimo, kaip planetoje pasiskirsčiusios lakiosios medžiagos, pavyzdžiui, siera;
- informacijos, kuri padės patikslinti Merkurijaus vidaus sandaros ir terminės evoliucijos modelius.
Tikimasi, kad „BepiColombo“ perduoti duomenys leis patikrinti dabartinių tyrimų išvadas ir atsakyti į klausimą, kiek iš tiesų Merkurijus išlieka geologiškai aktyvus bei kaip šis aktyvumas kito laikui bėgant.
