Grobovio Menga – viena įspūdingiausių Europos priešistorinių megalitinių struktūrų – iki šiol atskleidžia vis naujų paslapčių. Nors šis statinys yra senesnis už Egipto piramides ir siejamas su neolito laikų ritualais bei galimu astronominiu pritaikymu, naujausi tyrimai parodė, kad jo istorija tęsėsi ir viduramžiais, musulmonų valdymo laikotarpiu. Genetinės analizės suteikė naujų žinių apie žmones, čia laidotus praėjus tūkstančiams metų po grobovio pastatymo.
Mengos kompleksas – viena didžiausių priešistorinių akmeninių konstrukcijų Europoje. Jis buvo pastatytas daugiau kaip prieš 5000 metų netoli dabartinės Ankveros (Antequera) miesto pietų Ispanijoje. Ši vieta, senesnė už Egipto piramides, buvo svarbus priešistorinių bendruomenių ritualų centras, o kai kurios teorijos teigia, kad ji galėjo turėti ir astronominę reikšmę.
2005 metais archeologai Mengos komplekse aptiko du viduramžių laikų kapus. Nustatyta, kad abu asmenys mirė VIII–XI amžiuje. Šis radinys parodė, jog grobovio erdvė buvo naudojama ne tik priešistorėje, bet ir gerokai vėliau – musulmonų valdymo Pirėnų pusiasalyje laikotarpiu.
Palaikai buvo paguldyti taip, kad veidai būtų nukreipti Mekos kryptimi – tai būdingas islamo laidojimo papročių bruožas. Kuklios, be įkapių, kapavietės ir aiški orientacija liudija islamo kultūrinę įtaką bei viduramžių bendruomenių santykį su šia senovine šventviete.
Genetiniai tyrimai
Tarptautinė archeologų ir genetikų grupė, pasitelkusi pažangius senovinės DNR analizės metodus, pirmą kartą išsamiai ištyrė Mengos grobovyje rastus viduramžių palaikus. Buvo taikytos metodikos, apimančios daugiau kaip 1,2 milijono specifinių genetinių žymenų. Tai leido rekonstruoti vieno čia palaidoto asmens genomą; tyrimuose jis žymimas kaip Menga1.
Menga1 genetinis profilis atskleidė didelę viduramžių Viduržemio jūros regiono populiacijų įvairovę. Nors jo šeimos kilmė siejama su žemynine Europa, genetiniai žymenys rodo ryškią giminystę su šiuolaikinėmis Maroko ir Alžyro gyventojų grupėmis. Tai liudija apie transviduržemyninius ryšius ir intensyvius žmonių judėjimo procesus.
Autosominės DNR analizė pateikė dar detalesnį vaizdą. Statistinis modeliavimas rodo, kad Menga1 kilmę sudarė maždaug šie komponentai: apie 44 % – vietinis, geležies amžiaus Pirėnų pusiasalio paveldas, apie 18 % – Šiaurės Afrikos kilmė, apie 37 % – Levanto (Rytų Viduržemio) regionui artima kilmė.
Ši genetinė mozaika atitinka kitų Romos imperijos ir ankstyvųjų viduramžių laikų asmenų, rastų Pirėnų pusiasalyje ir Italijoje, genetinius profilius. Ji atspindi intensyvią žmonių, prekių ir idėjų cirkuliaciją Viduržemio jūros baseine.
Tokia įvairovė nestebina: ištisus šimtmečius Pirėnų pusiasalis buvo įtrauktas į Viduržemio jūros prekybinius tinklus, kuriuos formavo finikiečiai, romėnai, o vėliau – islamo pasaulio plėtra. Po 711 metų islamo užkariavimo judėjimas tarp Pirėnų pusiasalio, Šiaurės Afrikos ir rytinės Viduržemio jūros dalies dar labiau sustiprėjo.
Ne „uždara“ civilizacija: šventvietės tęstinumas
Tyrimų rezultatai pasakoja ne tik dviejų viduramžių asmenų istoriją, bet ir praplečia paties paminklo „biografiją“. Menga nebuvo laike sustingusi priešistorinė relikvija. Viduramžių kapavietės, suderintos su grobovio ašimi, rodo sąmoningą ir pagarbų santykį su senąja šventviete – tarsi pripažįstant, kad reikšmingos vietos išlieka svarbios net keičiantis kultūroms ir religijoms.
Archeologiniu požiūriu Mengos viduramžių laidojimai atitinka islamo praktiką: paprasti kapai, be įkapių, palaikai orientuoti Mekos kryptimi. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad musulmonų bendruomenės Pirėnų pusiasalyje gana dažnai naudodavo priešistorinius statinius kaip laidojimo vietas. Rašytiniuose islamo pasaulio šaltiniuose minimas susidomėjimas senoviniais griuvėsiais, kurie neretai buvo laikomi talismanais ar vietomis, kuriose slypi „paslėpta galia“.
Ypač kaimo vietovėse tokios vietos galėjo ilgai išsaugoti šventumo reputaciją, nepriklausomai nuo tuo metu vyraujančios religijos. Menga yra ryškus pavyzdys, kaip neolito laikų šventvietė buvo perinterpretuojama ir toliau naudojama po kelių tūkstančių metų.
Sujungus genetinius duomenis, archeologinius radinius ir istorinį kontekstą, aiškiai matyti, kaip šventos vietos gali išlikti reikšmingos net didelių kultūrinių ir religinių permainų metu. Mengos grobovyje išgauta DNR papildė ilgą šio paminklo istoriją, simboliškai sujungdama neolito statytojus su viduramžių islamo bendruomenėmis pietų Ispanijoje.
