Insultą patyrę žmonės dažnai susiduria su dideliais ir ilgai trunkančiais rankų funkcijos sutrikimais. Nereti atvejai, kai pablogėja abiejų rankų veikla: jei po insulto viena ranka pažeidžiama labiau, kita taip pat gali tapti sunkiau valdoma.
Lyginant su sveiko žmogaus dominuojančia ranka, insultą patyręs asmuo, net ir naudodamas mažiau pažeistą ranką, kasdienes užduotis neretai atlieka iki trijų kartų lėčiau.
Tai sukuria sudėtingą ir varginančią kasdienybę. Žmonės, kurių viena ranka smarkiai pažeista, atliekant įprastas veiklas – valgant, rengiantis ar tvarkant namus – beveik visiškai priklauso nuo kitos rankos.
Kai ši „geroji“ ranka juda lėtai, nerangiai ir neefektyviai, net paprastos užduotys tampa sekinančios ir demotyvuojančios, o dalis žmonių galiausiai ima jų vengti.
Vis dėlto šią ranką galima sustiprinti. Naujame tyrime, publikuotame JAMA Neurology, nustatyta, kad treniruojant mažiau pažeistą ranką žmonėms, seniau patyrusiems insultą, galima pagerinti kasdienę plaštakos funkciją. Kai kuriais atvejais tai pasirodė net veiksmingiau nei reabilitacija, sutelkta vien į labiausiai pažeistą ranką.
Kas yra insultas?
Insultas įvyksta tuomet, kai smegenyse staiga sutrinka kraujotaka – dėl užsikimšusios kraujagyslės arba dėl kraujavimo. Smegenų ląstelėms negaunant deguonies, jos pradeda žūti.
Kiekviena smegenų pusė daugiausia valdo priešingą kūno pusę, todėl insultas dažnai sukelia judėjimo sutrikimus toje kūno pusėje, kuri yra priešinga pažeistai smegenų sričiai. Dėl šios priežasties tradiciškai insulto reabilitacija buvo daugiausia orientuota į labiausiai pažeistos rankos judesių atkūrimą.

Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius tyrimai parodė, kad abi smegenų pusės prisideda prie abiejų rankų judesių valdymo, tik atlieka skirtingus vaidmenis. Todėl pažeidus vieną smegenų pusę, judesių problemų gali atsirasti abiejose kūno pusėse.
Kaip ir galima tikėtis, ranka, esanti priešingoje pusėje nei smegenų pažeidimas, dažnai tampa labai silpna, sustingusi ir sunkiai valdoma valingai. Dėl to ribojamas jos naudojimas siekiant daiktų, juos sugriebiant ir manipuliuojant.
Vis dėlto ir kita ranka, kuri dažnai laikoma „nepažeista“, neretai nebūna visiškai normali. Daug žmonių po insulto patiria sumažėjusią jėgą, lėtesnius judesius ir prastesnę koordinaciją būtent mažiau pažeistoje rankoje.
Mažiau pažeistos rankos treniravimas
Neuromokslininkams, tiriantiems, kaip po insulto smegenys valdo judesius, kilo paprastas, bet svarbus klausimas: ar treniruojant mažiau pažeistą ranką galima pagerinti jos funkciją?
Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 50 pacientų, buvo vertinti žmonės, jau ilgą laiką gyvenantys po insulto ir turintys labai sunkių vienos rankos sutrikimų – pažeista ranka kasdienėms užduotims iš esmės buvo nenaudojama. Dėl to dalyviai beveik visiškai rėmėsi mažiau pažeista ranka atlikdami kasdienes veiklas.
Dalyviai atsitiktinai buvo suskirstyti į dvi reabilitacijos grupes: viena grupė treniravo labiausiai pažeistą ranką, kita – mažiau pažeistą. Abi grupės penkias savaites gavo intensyvią terapiją, apimančią tikslingus ir sudėtingus plaštakos judesius, taip pat virtualios realybės užduotis, skirtas koordinacijai bei judesių laiko derinimui gerinti.

Palyginus rezultatus paaiškėjo, kad tie dalyviai, kurie stiprino mažiau pažeistą ranką, kasdienes užduotis (pavyzdžiui, smulkių daiktų paėmimą ar puodelio pakėlimą) atliko greičiau ir efektyviau nei tie, kurie treniravo labiausiai pažeistą ranką. Šie pagerėjimai išliko ir po šešių mėnesių, pasibaigus programai.
Manoma, kad ilgalaikę naudą lemia paprastas grįžtamojo ryšio mechanizmas: kai ranka pradeda veikti geriau, žmogus natūraliai ja naudojasi dažniau, o kasdienė praktika dar labiau įtvirtina pasiektą pažangą.
Stiprinti tai, kas liko
Insulto reabilitacija ilgą laiką daugiausia buvo orientuota į akivaizdžiai labiausiai pažeistą ranką. Tačiau daugeliui žmonių šios rankos funkcija taip ir neatsistato iki tokio lygio, kad ja būtų patogu naudotis kasdien. Tuomet jie prisitaiko ir vis labiau pasikliauja mažiau pažeista ranka.
Vis dėlto „mažiau pažeista“ nereiškia „nepažeista“. Kai ši ranka tampa pagrindiniu įrankiu kasdienėms užduotims atlikti, net ir nedideli jos sutrikimai gali reikšmingai sumažinti savarankiškumą bei gyvenimo kokybę. Pagerinus šios rankos funkciją, kasdienės veiklos gali tapti greitesnės, lengvesnės ir mažiau varginančios net praėjus daug metų po insulto.
Ateities tyrimai sieks geriau suprasti, kaip optimaliai derinti mažiau pažeistos rankos treniravimą su įprastine labiausiai pažeistos rankos terapija ir kaip tokios strategijos veikia realiomis kasdienio gyvenimo sąlygomis namų aplinkoje.
Daugeliui insultą išgyvenusių žmonių atsigavimas gali reikšti ne tiek prarastų funkcijų susigrąžinimą, kiek to, kas liko, sustiprinimą.

