Europos Sąjungos požiūris į biodegalus keičiasi iš esmės. Tai, kas dar visai neseniai buvo laikoma priimtina „žaliąja“ alternatyva, šiandien vis dažniau vertinama per globalių pasekmių prizmę. Po palmių aliejaus ribojimų Briuselis žengia dar vieną žingsnį – Europos Komisija nusprendė sojų aliejų priskirti prie didelės aplinkosauginės rizikos žaliavų.
Šis sprendimas reiškia ne kosmetinius pakeitimus, o realią krypties korekciją transporto sektoriuje. Europos institucijos siekia nutraukti praktiką, kai taršos mažinimas viename regione lemia gamtos niokojimą kitame. Kitaip tariant, ES nebėra pasirengusi toleruoti situacijos, kai „ekologiški“ degalai Europoje prisideda prie miškų naikinimo Pietų Amerikoje ar Šiaurės Amerikoje.
Būtent ten pastaraisiais metais fiksuojamas spartus sojų plantacijų plėtimas. Tyrimai rodo, kad dėl augančios paklausos naikinami miškai ir savanos teritorijos, kurios atlieka itin svarbų vaidmenį sugeriant anglies dioksidą. Taikant netiesioginio žemės paskirties keitimo vertinimus, padaryta išvada, jog sojų auginimas peržengė ribą, kai žala klimatui viršija naudą. Tai tapo pagrindiniu argumentu keisti požiūrį į šią žaliavą.
Jeigu sprendimas bus galutinai įtvirtintas, sojų aliejus faktiškai neteks vietos Europos biodegalų rinkoje. Jis taptų antruoju produktu, po palmių aliejaus, kurio naudojimas transporto sektoriuje būtų praktiškai eliminuotas.
Iki šiol sojų aliejus buvo plačiai naudojamas kaip pigus ir patogus būdas degalų gamintojams „pagerinti“ dyzeliną ir atitikti formalius atsinaujinančių išteklių reikalavimus. Tačiau priskyrus jį didelės rizikos kategorijai, šis priedas nebegalės būti skaičiuojamas į privalomas kvotas. Tai reiškia, kad ekonomiškai jo naudoti tiesiog neapsimokės.
Sprendimas svarbus ir platesniame politiniame kontekste. Europos Sąjunga ruošiasi prekybos susitarimui su „Mercosur“ šalimis ir nori aiškiai apibrėžti, kam bus naudojama importuojama soja. Signalas aiškus – Europa pasirengusi ją priimti kaip maisto žaliavą, bet ne kaip degalų komponentą.
Tokia kryptis nėra nauja. Dar 2019 m. ES sutarė, kad iki 2030 m. biodegalų gamyboje neturėtų likti maistinių augalų. Ateities sprendimai siejami su panaudotu aliejumi, žemės ūkio atliekomis ir kitais likučiais. Kartu stiprinamas dėmesys pažangiems sprendimams – sintetiniams degalams, vandeniliui ir vadinamiesiems e. degalams.
Nuo šių metų pradžios jau galioja nauji reikalavimai šioms technologijoms, o ilgalaikis tikslas itin ambicingas – iki 2040 m. daugiau nei pusė, tiksliau 59 proc., transporto sektoriaus energijos turėtų būti gaunama iš atsinaujinančių šaltinių.
Kai naujoji tvarka įsigalios, ją į nacionalinius teisės aktus turės perkelti visos Europos Sąjungos šalys. Tai reiškia, kad sprendimai, priimami Briuselyje, artimiausiais metais tiesiogiai paveiks ir degalų sudėtį bei kainodarą tokiose šalyse kaip Lietuva.
