Naujausi moksliniai duomenys rodo, kad padėtis Baltijos jūros gelmėse pasiekė kritinį tašką. Žurnale „Frontiers in Earth Science“ publikuotas tyrimas atskleidė, jog centrinėje Baltijos jūros dalyje, didesniame nei 100 metrų gylyje, deguonies atsargos per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjo. Laikotarpis, prasidėjęs 2016 m., jau laikomas sunkiausiu per visą stebėjimų istoriją.
Tyrimą atliko Talino technikos universiteto Jūrų sistemų instituto mokslininkų grupė, vadovaujama Tavio Libliko. Prie darbo taip pat prisidėjo specialistai iš Suomijos ir Latvijos, nagrinėję ilgalaikius Baltijos jūros duomenis.
Pasak T. Libliko, kelių nepalankių veiksnių sutapimas lėmė išskirtinai didelį deguonies stygių giliuosiuose sluoksniuose. Ten susiformavo vandens masė, kurioje gausu vandenilio sulfido, o bendras deguonies trūkumas, mokslininkų skaičiavimais, siekia apie 2,5 milijono tonų.
Pagrindinė problema slypi pačioje jūros struktūroje. Baltijos jūros vanduo yra ryškiai susisluoksniavęs – druskingesnis vanduo apačioje ir gėlesnis viršuje sudaro savotišką barjerą. Šis druskingumo skirtumas veikia tarsi sandari plėvelė, neleidžianti paviršiaus sluoksniuose esančiam deguoniui pasiekti gelmių.
Situaciją dar labiau apsunkina silpni vandens mainai su Šiaurės jūra. Pastaraisiais metais į Baltiją patenka per mažai deguonimi prisotinto vandens, kuris įprastomis sąlygomis padėtų atgaivinti giliuosius sluoksnius. Tuo pat metu gelmės palaipsniui šyla, o šiltesniame vandenyje natūraliai ištirpsta mažiau deguonies.
Papildomą spaudimą sukuria ir biocheminiai procesai. Šiltesnė aplinka spartina organinių medžiagų irimą, o šiam procesui būtinas deguonis. Kai į jūrą patenka daug maistinių medžiagų – ypač iš žemės ūkio veiklos – dugne kaupiasi dar daugiau organinės kilmės medžiagų. Joms skaidantis, deguonies atsargos giliuose sluoksniuose senka dar sparčiau.
Ar Baltijos jūra turi galimybių atsigauti? Mokslininkai ragina nesitikėti greitų pokyčių. Net ir stiprūs vandens antplūdžiai iš Šiaurės jūros, jų vertinimu, vargu ar pajėgtų visiškai kompensuoti jau susikaupusį deguonies deficitą.
Be to, ilgalaikis klimato atšilimas ir toliau veikia Baltijos jūros ekosistemą, mažindamas natūralias atsigavimo galimybes. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje situacija nėra beviltiška.
Esminė sąlyga – nuoseklūs veiksmai sausumoje. Baltijos regiono valstybės turi toliau mažinti taršą ir riboti maistinių medžiagų patekimą į jūrą. Tik taip galima sulėtinti deguonies nykimo procesą ir sudaryti prielaidas palaipsniam ekosistemos atsistatymui.
