Du prancūzų nuotykių ieškotojai šeštadienį užbaigė įspūdingą žygį – iš savo gimtojo miesto pėsčiomis nukeliavo iki Šanchajaus. Kelionė truko beveik pusantrų metų ir driekėsi per 16 šalių.
Pavargę, bet laimingi, Loicas Voisot ir Benjaminas Humblot apsikabino stovėdami prie upės Vaitano promenadoje, o fone spindėjo išskirtiniai Kinijos finansų centro dangoraižiai.
26-erių L. Voisot ir 27-erių B. Humblot iš Ansi miesto pietryčių Prancūzijoje iškeliavo 2024 m. rugsėjį.
Trokšdami „didelio nuotykio“, jie norėjo aplankyti Kiniją, tačiau neskristi lėktuvu, kad neprisidėtų prie žalingo aviacijos poveikio aplinkai.
„Mums sunku patikėti, kad tai tikra – nuėjome pėsčiomis, pagaliau esame čia, nes tikrai ilgai galvojome apie Šanchajų“, – AFP sakė vėjo ir saulės nugairintas L. Voisot. – „Manau, visų pirma didžiuojamės , kad išdrįsome… Nebuvome tikri, ar mums pavyks, bet pasakėme sau, kad bent jau pabandysime.“
Žygeiviai kelyje praleido 518 dienų, įveikė apie 12 850 kilometrų, ilsėdamiesi kas penkias ar septynias dienas.
Kasdien jie nueidavo apie 45 kilometrus, išskyrus trumpą atkarpą Rusijoje, kurią dėl saugumo ir logistikos priežasčių įveikė autobusu.
Apie 50 žmonių susirinko paskutinių 10 kilometrų pradžios taške, tarp jų – vietiniai gyventojai, kurie šį rudenį sekė jų kelionę po Kiniją socialiniuose tinkluose.
Einant toliau, žmonių daugėjo – prie eisenos prisijungė žiniasklaidos atstovai, Šanchajuje gyvenantys prancūzai ir kiti.
Kai abu vyrai paskelbė, kad jų žygis baigtas, nuaidėjo garsūs aplodismentai.
Atsakomybė planetai
Vyrai pažįsta vienas kitą nuo dešimties metų – kartu mokėsi vidurinėje mokykloje ir universitete.
Kartą vakarodami po darbo Paryžiuje, jie paklausė vienas kito, ką darytų, „jei galėtų bet ką“.
„Kai kalbėjome apie nuotykius, greitai apsistojome ties Kinija. Tada kilo ši šiek tiek beprotiška idėja eiti pėsčiomis“, – pasakojo B. Humblot, projektų vadovas.
„Mes abu suvokiame klimato kaitą ir žmonių atsakomybę… yra tam tikrų veiksmų, kuriuos galime atlikti kiekvienas“, – sakė L. Voisot, dirbantis klimato konsultantu. – „Stengiamės neskraidyti lėktuvais. Manau, mums visai neblogai sekasi!“
Kelionės išlaidas padėjo padengti sutelktinis finansavimas ir verslo rėmėjai.
Pakeliui augo ir gerbėjų būrys.
„Manau, jie tikrai įspūdingi – tiek sugalvoti tokią idėją, tiek ją įgyvendinti“, – AFP sakė 28 metų kinė Salome Gao, prisijungusi prie žygio ir gavusi keliautojų autografus.
Moteris pavarde Luo pasakojo apie prancūzus sužinojusi iš socialinio tinklo „RedNote“.
„Man pasirodė svarbu, nes aš taip pat mėgstu vaikščioti ir man atrodo neįtikėtina ateiti čia pėsčiomis iš Prancūzijos“, – sakė 57 metų moteris.
Ji teigė dvi valandas ėjusi pėsčiomis iš savo namų, kad galėtų su jais susitikti.
Visada tik pirmyn
Žinoma, kelionėje prancūzų duetas susidūrė su iššūkiais.
„Buvo labai sunkios žiemos, teko kirsti dykumą Uzbekistane”, – sakė L. Voisot, didžiuodamasis „valios jėga visada judėti tik pirmyn“.
B. Humblot teigė, kad apskritai jie valgė labai gerai, tačiau vieno dalyko abu siaubingai pasiilgo – prancūziško sūrio.
„Šiek tiek klišė, bet jis nuostabus“, – juokėsi L. Voisot.
Abu sakė, kad dar iki galo nesuvokia savo pasiekimo masto ir kad juos vilioja mintis „galbūt tęsti nuotykį“.
„Mes pasiekėme vandenyną, todėl pagalvojome – kodėl gi neplaukus laivu toliau į rytus ir nepasiekus Jungtinių Valstijų?“ – sakė B. Humblot.
Pagal šį planą jie galėtų pėsčiomis pereiti Šiaurės Ameriką, tada kirsti vandenyną ir grįžti į Prancūziją, pėsčiomis sugrįžti į Ansi – „uždaryti ratą“.
Tačiau prieš tai – kur kas skubesni ir paprastesni planai.
Paklaustas, ką darys pirmiausia, kai žygis baigtas, L. Voisot atsakė trumpai:
„Gerai išsimiegoti!“
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
