Žmogaus išgyvenimai klinikinės mirties metu jau daugelį metų kaitina ir mokslininkų, ir plačiosios visuomenės vaizduotę. Šį kartą savo patirtimi pasidalijo vyras, save laikantis ateistu. Jo pasakojimas apie tai, ką jis išvydo ir pajuto „anapus“, privertė jį suabejoti ankstesniu įsitikinimu, kad po mirties nieko nėra.
Ateistas, patyręs klinikinę mirtį, papasakojo, ką matė tuo momentu, kai atrodė, jog gyvenimas baigėsi, ir pripažino, kad po mirties, regis, egzistuoja „kažkas daugiau“.
Savo išgyvenimu jis pasidalijo interneto diskusijų platformoje, kur buvo kalbama apie klinikinę mirtį ir vadinamąsias pomirtines patirtis. Diskusiją pradėjo klausimas, ar yra ateistų (ar buvusių ateistų), kurie patyrė klinikinę mirtį, ir ką jie tuomet matė. Vienas atsakymas sulaukė ypač didelio dėmesio.
Vyras, save tapatinantis su ateistu, savo patirtį apibūdino taip: klinikinės mirties išgyvenimai esą labai individualūs ir kiekvienam skirtingi. Jis teigė, kad mintis apie nebūtį po gyvenimo jo negąsdino – priešingai, tokia galimybė jam atrodė priimtina.
Vis dėlto patirties metu jis esą nustebo suvokęs, kad „po mirties yra kažkas“, o šią mintį ilgai sunkiai derino su ankstesne pasaulėžiūra. Pasak jo, jis ir dabar nepriklauso jokiai institucionalizuotai religijai, tačiau jaučia, kad po mirties vis dėlto egzistuoja tam tikra tęstinumo forma.
Vyras detaliau aprašė tai, ką, jo teigimu, išvydo: klinikinės mirties metu jis jautė meilę ir šviesą. Taip pat tvirtino matęs tris esybes – dvi vyriškas ir vieną moterišką. Nors jų aiškiai atskirti negalėjo, jų buvimą jautė itin stipriai.
Tokio pobūdžio pasakojimai pasirodo ne vien anoniminiuose interneto forumuose. Panašius išgyvenimus yra aprašę ir žinomi žmonės. Pavyzdžiui, amerikiečių aktorius Džeremis Renneris yra pasakojęs apie būseną, kurią pats vadina laikina mirtimi.
2023 metais aktorius patyrė sunkias traumas, patekęs į sniego valymo mašinos avariją. Savo memuaruose jis rašė, kad tarsi vienu metu pamatė visą gyvenimą. Jo teigimu, mirties būsenoje laikas lyg ir neegzistuoja, tačiau kartu įgyja amžinybės pojūtį.
Vėliau Renneris aiškino, jog šis išgyvenimas priminė absoliučios ramybės būseną, kai žmogus tarsi atsiskiria nuo fizinio kūno. Jo žodžiais, tai buvo gilaus savęs pažinimo akimirka: esą žmogus regi ne kūną, o jo pamatinius elementus – atomus, DNR, dvasią. Jis apibūdino tai kaip labai stiprų adrenalino antplūdį, persipynusį su neįprastai giliu vidiniu nusiraminimu.
Anksčiau buvo aprašytas ir kitas atvejis, kai amerikietė moteris po gimdymo neteko kritiškai daug kraujo ir trumpam mirė. Ji pasakojo apie išėjimo iš kūno patirtį ir susidūrimą su ryškia šviesa. Tokie liudijimai dažnai skatina diskusijas: ar klinikinės mirties metu patiriami vaizdiniai tėra smegenų veiklos ypatumai, ar vis dėlto jie užsimena apie tai, kas peržengia vien biologinį gyvenimo pabaigos procesą.
