Viskas prasideda nuo sėklų. Prieš sėją rekomenduojama jas 15–20 minučių pamirkyti 3 % vandenilio peroksido tirpale. Tai paprastas ir veiksmingas būdas sumažinti bakterinių bei grybelinių ligų, ypač juodosios kojelės, riziką. Po mirkymo sėklas galima trumpai perplauti šiltu vandeniu ir iš karto sėti.
Sėjai geriausia rinktis lengvą, dezinfekuotą substratą. Itin patogu naudoti termiškai apdorotą žemę, į kurią įmaišyta 10–15 % vermikulito. Toks mišinys gerai praleidžia orą, greičiau pradžiūsta, bet kartu išlaiko reikiamą drėgmę – daigams tikrai nereikia „pelkės“. Jei naudojate kitokį durpinį substratą su neutraliu pH, pasirūpinkite jo paruošimu iš anksto, kad sumažintumėte ligų tikimybę.

Nuo sudygimo iki pikiavimo ypač svarbu užtikrinti saikingą laistymą ir pakankamą apšvietimą. Pikiuoti daigus patartina į maistingesnę žemę, padidinant šaknims skirtą tūrį. Geriausia rinktis indelius su drenažo angomis, kad vanduo neužsistovėtų. Šaknų apsaugai naudinga į substratą įmaišyti biologinį preparatą, pagamintą iš naudingųjų grybų. Tai nėra trąša – tai priemonė, padedanti palaikyti sveiką dirvožemio mikroflorą ir slopinti ligų sukėlėjus.
Pikiuojant į laistymo vandenį galima įlašinti šaknų formavimąsi skatinančios priemonės – kelių lašų vienam litrui nusistovėjusio vandens visiškai pakanka. Toks tirpalas padeda daigams greičiau prigyti, lengviau įveikti persodinimo stresą ir skatina aktyvesnį šaknų augimą. Svarbu prisiminti, kad tai ne trąša, o adaptacijai skirtas preparatas, todėl paruošto tirpalo nelaikykite – sunaudokite iš karto.
Iškart po pikiavimo daigų nereikėtų statyti į labai ryškią šviesą. Pirmą parą geriau laikyti juos lengvai pritemdytoje vietoje, kad augalai spėtų atsigauti. Kai išauga ketvirtasis lapelis, ateina metas stiprinti stiebelius. Tam pakanka nedidelio judančio oro srauto arba labai švelniai kartą–du per dieną perbraukti ranka per viršūnėles. Toks mechaninis poveikis skatina storesnio ir tvirtesnio stiebo formavimąsi bei padeda daigams tapti atsparesniems išgulimui.

