Planuojate pavasarinę sodo ir kiemo priežiūrą? Jei jūsų lauko danga jau gerokai pasenusi, jos nebūtina iš karto ardyti ir keisti nauja. Nesvarbu, ar tai senoji akmens danga, sutrūkinėjęs betonas, ar pabodusi teraco danga – tinkamai atliktas remontas gali sutaupyti šimtus ar net tūkstančius eurų.
Žemiau pateikiami patarimai, kaip atgaivinti skirtingų tipų sodo takelius, į ką atkreipti dėmesį dėl šalčio poveikio ir kodėl lauko dangos remontui dažnai verta vengti betono.
Istorinė ir sena akmens danga
Tokia danga dažniausiai sutinkama prie senų sodybų prieangių, kiemuose arba miestų senamiesčiuose, prie paveldu saugomų namų. Pagrindinės priežastys, kodėl akmens elementai pradeda klibėti ar slinkti iš vietos, paprastai yra dvi: nepakankamai sutankintas pagrindas, ant kurio paklota danga, arba netinkamai suprojektuotas lietaus vandens nuvedimas iš dangos konstrukcijos.
Akmens dangos konstrukcija dažniausiai sudaryta iš kelių sluoksnių. Viršuje yra patys dangos elementai (akmens luitai, plokštės ar trinkelės), kurie klojami ant pagrindo sluoksnio. Šio sluoksnio paskirtis – tolygiai paskirstyti apkrovas į gruntą ir užtikrinti, kad per dangą infiltruojamas lietaus vanduo būtų nukreiptas gilyn, o ne kauptųsi prie paviršiaus.
Tarpai (siūlės) tarp dangos elementų dažniausiai užpildomi aštriu smėliu arba žvyru. Toks užpildas neužsandarina paviršiaus tarsi „kepurė“ – priešingai, jis leidžia vandeniui laisvai susigerti į gilesnius dangos sluoksnius ir gruntą.
Kur slypi akmens dangos rekonstrukcijos keblumai?
Prieš pradedant visišką senos akmens dangos rekonstrukciją, svarbu kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti, kaip danga buvo įrengta iš pradžių, ir stengtis taikyti tokį patį arba labai panašų sprendimą. Tai ypač aktualu istorinėse teritorijose, kur svarbi ir techninė, ir estetinė tęstinumo logika.
Remontuojant pažeistą vietą, pirmiausia pašalinami visi nuo pagrindo atsiskyrę fragmentai: sutrūkinėję ar iškilę akmens luitai, plytelės, plokštės. Lengvai pabeldžiant verta patikrinti ir gretimus elementus – jei girdimas tuštumai būdingas, duslesnis garsas, tikėtina, kad ir šiuos elementus reikės išimti.
Dėl medžiagos senumo verta nusiteikti, kad dalis akmens plytelių ar plokščių neišvengiamai suskils. Kietų uolienų (pavyzdžiui, granito) elementai paprastai atsparesni skilimui, o iš sluoksniuotų uolienų, tokių kaip smiltainis ar opoka, pagaminti akmenys yra trapesni ir lengviau pažeidžiami. Paprasčiau ardyti dangą, kuri klota smėlingame ar priemolingame pagrinde, ir gerokai sunkiau tuomet, kai akmens elementai įleisti į betoninį sluoksnį.
Išimtus akmens luitus, plokštes ar bortelius pravartu susižymėti (pavyzdžiui, sunumeruoti). Taip klojant atgal bus lengviau kuo tiksliau atkurti ankstesnę kompoziciją ir išvengti vizualinio chaoso.
Dažna šiuolaikinė klaida – siūles užpildyti cemento skiediniu. Cementas išties yra patvarus ir jo neišplauna lietus, tačiau kartu jis sandariai uždaro dangos paviršių. Dėl to, ypač kai takas ar aikštelė glaudžiai prisišlieja prie namo sienos, gruntinė drėgmė gali pradėti kilti į mūrą. Vėliau tai neretai sukelia sienų pelijimą, druskų išsiskyrimą (išdruskėjimą) ir priverčia papildomai investuoti į pastato hidroizoliacijos tvarkymą.
Spalva ir medžiaga lemia remonto sėkmę
Atnaujinant seną akmens dangą, principas paprastas: naudoti kiek įmanoma tokio paties atspalvio ir tokio pat apdirbimo akmenį. Pakeitus jį kita uoliena, skirtumai bus akivaizdūs ne tik dėl spalvos, bet ir dėl paviršiaus faktūros bei nusidėvėjimo pobūdžio.
Ta pati taisyklė galioja ir keramikinėms, molinėms, klinkerio ar kitų tipų plytelėms: svarbu išlaikyti tą pačią medžiagą, formą, spalvą ir paviršiaus struktūrą. Be to, visos naudojamos plytelės turi būti vienodo storio – priešingu atveju danga bus nelygi, pradės kauptis vanduo, o ilgainiui gali atsirasti ir šalčio pažeidimų.
