Sprendimas trauktis iš II pensijų pakopos daugeliui tapo rimtu finansiniu galvosūkiu. Viena vertus, atsirado galimybė susigrąžinti sukauptas lėšas ir pačiam spręsti, ką su jomis daryti. Kita vertus, tai reiškia atsisakyti dalies būsimos pensijos ir prisiimti atsakomybę už tolimesnius sprendimus.
Diskusijose vis dažniau pabrėžiama paprasta mintis: svarbiausia ne pats pinigų atsiėmimas, o tai, kas bus daroma po to. Investuotojas ir „Milvas“ fondo valdytojas Tautvydas Marčiulaitis yra pastebėjęs, kad žmones, nusprendusius pasitraukti, galima suskirstyti į tris tipus.
Pirmieji yra tie, kurie turi aiškų veiksmų planą. Jie žino, ar investuos, ar paskirstys lėšas tarp skirtingų priemonių, ar sieks ilgalaikės grąžos. Antrieji, kurie sprendimą priima impulsyviai, o tik vėliau pradeda svarstyti, ką daryti. Trečioji grupė – gyventojai, ketinantys lėšomis sumažinti finansinę naštą, pavyzdžiui, padengti kreditines korteles ar brangias vartojimo paskolas.
Skolų mažinimas gali būti racionalus žingsnis, ypač jei palūkanos didelės. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, svarbu suprasti, kodėl skolos atsirado. Jei finansiniai įpročiai nesikeičia, atlaisvinti pinigai gali būti laikini, o situacija – pasikartoti.
„Artea Asset Management“ fondų valdytojas Arvydas Jacikevičius atkreipia dėmesį į kitą problemą – žinių stoką. Jei žmogus abejoja, neturi investavimo patirties ir nėra tikras dėl pasirinkimų, galbūt saugiau palikti lėšas ten, kur jos jau investuojamos profesionaliai. Statistikos duomenimis, savarankiškai investuoja tik apie 10 proc. suaugusių šalies gyventojų, todėl daugumai II pakopa išlieka paprastas ir suprantamas sprendimas.
Vis dėlto dalis gyventojų gali rinktis alternatyvą – III pakopą. Ji lankstesnė: įmokų dydį ir periodiškumą galima reguliuoti, o prireikus – stabdyti. Tačiau pasitraukus iš II pakopos prarandama apie 30 proc. sukauptos sumos, kurią sudarė valstybės ir „Sodros“ įmokos. Tai reikšmingas praradimas, kurį būtina įvertinti prieš priimant sprendimą.
Ekspertai taip pat įspėja apie galimus pavojus. Blogiausias scenarijus – jei atsiimti pinigai tampa sukčių taikiniu. Kiti pasirinkimai gali būti racionalūs, tačiau tik tuo atveju, jei jie apgalvoti. Pavyzdžiui, terminuotas indėlis su maždaug 3 proc. palūkanomis gali būti saugus variantas, nes indėliai draudžiami iki 100 tūkst. eurų. Tiesa, įvertinus infliaciją, reali grąža gali būti artima nuliui.
Kalbant apie investavimą, T. Marčiulaitis siūlo paprastą strategiją tiems, kurie neturi patirties – rinktis vieną plačiai diversifikuotą fondą, pavyzdžiui, sekantį „S&P 500“ indeksą, ir vengti chaotiškų sprendimų. Toks fondas leidžia investuoti į 500 didžiausių JAV įmonių vienu sprendimu.
Jis taip pat skeptiškai vertina įsitikinimą, kad nekilnojamasis turtas visada yra saugesnis pasirinkimas. Vienas konkretus butas vienoje vietoje nėra tas pats, kas investicija į šimtus įmonių skirtinguose sektoriuose. Istorija rodo, kad per 20 ar 30 metų laikotarpį akcijų rinkos augo, nors trumpalaikių svyravimų netrūko.
A. Jacikevičius primena, kad investuojant svarbiausia laikas. Jei tikslas – pensija, laikotarpis gali siekti nuo 10 iki 40 metų. Tokiu atveju galima rinktis ir rizikingesnes priemones, kurių tikėtinas grąžos intervalas svyruoja nuo 8 iki 15 proc. Svarbus ir reguliarumas – nuoseklios įmokos ilgainiui sukuria didžiausią efektą.
Pensijų sistemos pakeitimai jau leidžia matyti pirmuosius skaičius. Iš kaupimo pasitraukė 4,8 tūkst. sunkiai sergančių žmonių ir 7,1 tūkst. gyventojų, kuriems iki pensijos liko mažiau nei penkeri metai. Dar 17 tūkst. atsiėmė iki 25 proc. savo įmokomis sukauptos sumos, tačiau liko sistemoje.
Šiuo metu II pakopos fonduose sukaupta 10,6 mlrd. Eur. Nuo 2004 m. bendra investicijų grąža kartu su jau išmokėtomis sumomis viršijo 4 mlrd. Eur. Tai rodo, kad sistema sukūrė reikšmingą finansinę vertę.
Todėl klausimas „atsiimti ar ne?“ iš esmės yra klausimas apie atsakomybę. Laisvė disponuoti pinigais suteikia galimybių, bet kartu reikalauja aiškaus plano ir šalto proto. Be jo net ir didelė suma gali ištirpti greičiau, nei buvo sukaupta.
