Fekalijų transplantacijos šiandien laikomos pažangia, tačiau vis dar eksperimentine procedūra. Vis dėlto išmatų naudojimas kaip vaistinė priemonė tikrai nėra šiuolaikinis išradimas.
Senovės romėnai puikiai „pažinojo“ savo išmatas – arba bent jau taip manė. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad įtakingi Romos gydytojai patardavo gaminti gydomuosius tepalus ir terapinius kvapus, naudojant gyvulių, o kartais net žmogaus išmatas.
Šiandien turime ir aiškų, moksliniais tyrimais pagrįstą įrodymą. Archeologai Turkijoje aptiko pirmuosius cheminius žmogaus išmatų pėdsakus 1 900 metų senumo buteliuke.
Ilgas, plonas indas primena stiklinius žvakidės formos buteliukus su išplatintu pagrindu. Senovės Romoje tokio tipo indai buvo vadinami unguentarium ir dažniausiai naudoti kvepalams ar kosmetinėms priemonėms laikyti.
Kai tyrėjai nuvalė indo vidų, saugomą Bergamos archeologijos muziejuje, nuo sienelių atšoko tamsios, rusvos, neaiškios medžiagos dribsniai. Sutrynus mėginį ir atlikus cheminę analizę, trijų mokslininkų komanda aptiko žymenis, aiškiai rodančius žmogaus išmatų buvimą.
Be to, mėginyje identifikuotos aromatinės čiobrelių medžiagos – tikėtina, jos buvo naudotos nemaloniam kvapui maskuoti.
Senovės Romoje nebuvo neįprasta, kad tokie žymūs medicinos autoritetai kaip Hipokratas, Plinijus Vyresnysis ar Galenas iš Pergamo rekomenduotų išmatas kaip vaistinę priemonę. Išmatos ar mėšlas, dažniausiai gyvulių kilmės, medicininiuose tekstuose buvo siūlomi gydyti įvairius negalavimus: uždegimus, infekcijas, net reprodukcinės sveikatos sutrikimus.
Vien Galenas savo raštuose vaistus iš išmatų mini bent kelias dešimtis kartų. Nors šis graikų gydytojas retai rekomenduoja būtent žmogaus fekalijas, jis pabrėžia vaikų išmatų gydomąją vertę (žinoma, tik tada, kai vaikai maitinami labai specifine dieta).
Todėl žmogaus fekalijų likučių aptikimas romėniškame inde, datuojamame II a. po Kr., yra itin reikšmingas. Tai rodo, kad žmogaus išmatos iš tiesų buvo naudojamos kaip vietinio poveikio gydomoji priemonė arba vadinamoji „uodžiamoji farmakologija“, kaip apie tai liudija ir istoriniai dokumentai.
Kaip savo publikacijoje rašo archeologas Cenkeris Atila iš Sivaso Cumhuriyet universiteto kartu su kolegomis, senovės šaltiniai aiškiai rodo, jog riba tarp kosmetinio ir medicininio naudojimo buvo labai neapibrėžta, o tepalai dažnai trynė skirtumą tarp gydymo, higienos ir magijos.
Panašūs gydymo išmatomis metodai, regis, buvo paplitę ir Viduramžiais, tačiau XVIII a. jų galiausiai atsisakyta. Tuomet tokia praktika, tikėtina, buvo itin rizikinga, nes per išmatas lengvai plinta pavojingi patogenai.
Šiandien, kai fekalijų transplantacijos yra kruopščiai tiriamos, o donorai – atidžiai atrenkami, išmatos ir jose gyvenantys mikroorganizmai gali būti pasitelkiami įvairioms būklėms gydyti: nuo depresijos ir bipolinio sutrikimo iki diabeto, širdies ligų ar vaistams atsparių bakterijų.
Mokslininkai apie žarnyno mikrobiomą žino daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau vis dar lieka daug neatsakytų klausimų apie milijonus mūsų žarnyne gyvenančių mikroorganizmų ir tai, kaip jie veikia žmogaus sveikatą.
Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad fekalijų transplantacijos gali pagerinti žarnyno mikrobiotos būklę ir sumažinti kai kurių ligų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromo, simptomus. Vis dėlto šis poveikis dažniausiai pradeda blėsti maždaug po šešių mėnesių.
Kadangi ši eksperimentinė procedūra turi savų rizikų, o retais atvejais gali būti net mirtina, būtinas itin atsargus požiūris. Nepaisant to, tyrimų rezultatai teikia nemažai vilčių.
Pavyzdžiui, neseniai atliktame tyrime su pelėmis nustatyta, kad vyresni gyvūnai, gavę fekalijų transplantaciją iš jaunesnių individų, parodė požymių, jog jų žarnynas tarsi „atjaunėjo“. Kitame 2021 m. tyrime su pelėmis paaiškėjo, kad išmatų transplantacija iš jaunesnių individų vyresnėms pelėms gali net atkurti kai kuriuos su senėjimu siejamus požymius.
Galbūt jaunuolių išmatų naudojimas kaip vaistas nėra toks juokingas sumanymas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – panašu, kad Galenas kai kuriais aspektais buvo teisus.
