Ilgaamžiškumą tiriantis mokslininkas Styvenas Austedas (Steven Austad), iki tol buvęs tikras sporto salės entuziastas, po apsilankymo vienoje iš vadinamųjų „mėlynųjų zonų“ – vietovių, kuriose neįprastai daug žmonių sulaukia 100 ir daugiau metų – iš esmės peržiūrėjo savo kasdienę rutiną.
Ilgą laiką Austedas buvo įsitikinęs, kad intensyvios fizinės treniruotės yra beveik visų sveikatos problemų sprendimas ir svarbiausias ilgaamžiškumo receptas. Kasdien jis maždaug valandą mindavo dviratį arba sportuodavo sporto salėje.
„Nevartoju jokių maisto papildų. Net multivitaminų. Tačiau labai daug laiko skiriu sporto salei“, – yra sakęs jis.
Vis dėlto, viešėdamas saloje, priskiriamoje „mėlynajai zonai“, mokslininkas susitiko su daugybe garbaus amžiaus žmonių, kurie stebino energija ir judrumu, nors jų fizinis aktyvumas visiškai nepriminė įprastų treniruočių salėje. Jie rinkosi ne sunkų, organizmui didelį stresą keliantį krūvį, o natūralų judėjimą, tolygiai pasiskirstantį per visą dieną.
Kodėl Sardinijoje tiek daug ilgaamžių?
Italijos sala Sardinija – viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur žmonės itin dažnai sulaukia 100 ir daugiau metų. Čia gyvenančių ilgaamžių kasdienybė jau daugelį metų traukia mokslininkų dėmesį.
Manoma, kad jų sveikatą ir ilgaamžiškumą lemia keli glaudžiai susiję veiksniai: natūralus, į kasdienį gyvenimą integruotas fizinis aktyvumas, paprasta (daugiausia augalinė) mityba, stiprūs socialiniai ryšiai ir bendruomeniškumas.
Sardinijos kaimai išsidėstę kalnuotoje vietovėje, todėl vaikščiojimas pėsčiomis vietiniams yra neišvengiama kasdienybės dalis. Judėjimas čia nėra atskira „treniruotė“ – tai natūrali gyvenimo forma.
Dėl to, derindami ėjimą kalvotu reljefu, kasdienius ūkio bei namų ruošos darbus ir sodininkystę, sardiniečiai gauna praktiškai visą sveikatai naudingą fizinį krūvį nė karto neperžengę sporto salės slenksčio. Jų kasdienybėje netrūksta lengvo ištvermės krūvio (lėtesnio kardio), šiek tiek intensyvesnio judėjimo (lipimo į įkalnes) ir natūralių raumenis stiprinančių veiklų, padedančių išlaikyti visą judesių amplitudę.
Sporto salė – daugiau traumų, mažiau naudos?
Vietos regeneracinės medicinos gydytojas Sardinijoje atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis jo pacientų yra jauni žmonės, patyrę traumas būtent sporto salėje.
Styveną Austedą tai gerokai nustebino. Visi 90–100 metų senjorai, su kuriais jis bendravo, buvo judrūs ir sveiki, o būtent jaunesni žmonės, pernelyg apkraunantys kūną intensyviomis treniruotėmis, neretai prireikdavo medikų pagalbos.
Ši patirtis privertė mokslininką persvarstyti požiūrį į fizinį krūvį. Jis priėjo prie išvados, kad norint išlikti sveikam ir gyventi ilgai nebūtina būti fanatišku sporto salės lankytoju.
Grįžęs namo Austedas pakeitė treniruočių strategiją. Anksčiau jis rimtai jausdavosi kaltas praleidęs treniruotę, o savaitgaliai be sporto jį tiesiog varė iš proto. Dabar jis ir toliau reguliariai atlieka tiek kardio, tiek jėgos pratimus, tačiau sąmoningai leidžia sau poilsio dienas ir nebesiekia nuolat treniruotis „ant ribos“.
„Tai padeda jaustis mažiau kaltam tomis dienomis, kai nusprendžiu, kad šiandien sportuoti neverta“, – pripažino jis.
Miegas kaip papildomas ilgaamžiškumo veiksnys
Ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau pabrėžiama ir miego svarba. Viename tyrime buvo išanalizuoti 105 tūkstančių žmonių duomenys ir pasiūlyta vadinamoji „7:1 taisyklė“, kuri, kaip manoma, statistiškai gali pridėti iki ketverių gyvenimo metų.
Ši paprasta formulė aiškinama taip:
- miegoti ne trumpiau kaip 7 valandas per parą;
- eiti miegoti panašiu metu, leidžiant ne daugiau kaip 1 valandos nukrypimą nuo įprasto laiko.
Derinant saugų, natūralų fizinį aktyvumą, subalansuotą mitybą, visavertį miegą ir tvirtus socialinius ryšius, susidaro pagrindinės prielaidos ilgesniam ir sveikesniam gyvenimui – tai aiškiai atskleidžia ir Sardinijos ilgaamžių pavyzdys.

