Tarptautinė mokslininkų komanda pranešė apie iki šiol išsamiausią rastą Homo habilis (dar vadinamo „sumaniuoju žmogumi“) fosiliją. Ši rūšis laikoma viena ankstyviausių mūsų genties atstovių, o naujai aprašytas radinys gali būti ir seniausias iki šiol žinomas H. habilis pavyzdys – jam maždaug 2 mln. metų.
Daliniame skelete išliko beveik visas dantų komplektas, taip pat mentės, rankų kaulai, šonkaulių, dubens ir šlaunikaulių fragmentai bei nemažai kaukolės dalių. Fosilijos fragmentai per pastarąjį dešimtmetį buvo aptikti išsibarsčiusiuose geologiniuose sluoksniuose šiaurinėje Kenijoje, datuojamuose 2,02–2,06 mln. metų. Mokslininkai kruopščiai išanalizavo kiekvieną dalį ir jas iš naujo sujungė į vientisesnį radinį.
Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus Fredo Grine’o iš Stony Brook universiteto JAV, iki šiol buvo žinomos vos trys kitos šiai rūšiai priskiriamos dalinių skeletų liekanos, tačiau jos itin fragmentiškos ir nepilnos. Ankstesni radiniai apėmė platų laiko intervalą – nuo senesnių pavyzdžių iki maždaug prieš 1,44 mln. metų datuojamo žandikaulio. Tuo tarpu naujasis H. habilis radinys tvirtai patenka į maždaug 2 mln. metų laikotarpį.
Homo habilis dažnai minimas kaip viena seniausių archajinių žmonių rūšių, siejama su akmeninių įrankių gamyba. Manoma, kad ši rūšis išsivystė iš Australopithecus genties, kuriai priklauso ir garsioji Liucijos (Lucy) fosilija. Dėl to H. habilis neretai laikomas savotiška „tilto“ rūšimi tarp labiau medžiuose laipiojusių australopitekų ir Homo genties atstovų, iš kurių kilo dvikoje eisena ir gyvenimas atvirose savanose siejama protėvių linija.
Liucija, gyvenusi daugiau nei prieš 3 mln. metų, buvo kiek daugiau nei 1 metro ūgio ir svėrė apie 29 kilogramus. Maždaug po milijono metų atsiradęs H. habilis jau pasižymėjo didesne smegenine, o jo veidas ir dantys buvo mažesni nei Liucijos. Be to, šios rūšies pirštakauliai liudija tikslaus, vadinamojo precizinio, sugriebimo evoliuciją – savybę, kuri galėjo būti svarbi gaminant įrankius ar ruošiant maistą, įskaitant mėsą.
Maždaug pusę milijono metų H. habilis paplitimo arealas persidengė su kitos homininų rūšies – Homo erectus. Pastaroji rūšis siejama su labiau išsitiesusia laikysena ir efektyvesniu judėjimu dviem kojomis. Vis dėlto klausimas, ar H. habilis daugiau laipiojo medžiais, ar judėjo panašiai kaip šiuolaikiniai žmonės, iki šiol išlieka diskusijų objektu.
Naujai aprašytas radinys, pavadintas KNM-ER 64061, išsiskiria ilgesniais ir tvirtesniais rankų kaulais nei H. erectus. Manoma, kad šis individas buvo žemesnis ir lengvesnis – apie 160 cm ūgio ir 30,7–32,7 kg svorio. Tokios anatominės ypatybės gali reikšti, kad H. habilis daugiau laiko praleisdavo medžiuose nei ant žemės, tačiau kol kas tai tėra hipotezė.
Situaciją apsunkina tai, kad kitas šiai rūšiai priskiriamas egzempliorius KNM-ER 3735 yra taip prastai išlikęs, jog neįmanoma patikimai įvertinti rankų ir kojų ilgio proporcijų. Kaip pažymi Ashley S. Hammond, Katalonijos Miquelio Crusafonto paleontologijos instituto tyrėja, prie projekto prisijungusi 2014 m., kol kas išlieka neaišku, kaip atrodė ir kokios buvo šios rūšies apatinės galūnės. Todėl tolesniems tyrimams ypač reikalingi Homo habilis kojų kaulai – jie galėtų iš esmės pakoreguoti dabartinį požiūrį į šią svarbią rūšį.
Kol tokių radinių nėra, tyrėjai vengia daryti kategoriškas išvadas apie tai, kaip tiksliai šis individas gyveno ir judėjo. Vis dėlto pagal dantų ir kaukolės kaulų būklę mokslininkai sprendžia, kad beveik neabejotinai tai buvo jaunas suaugęs individas.
Ypatingą įspūdį kelia tai, kiek daug išliko kaukolės dalių. Iki šiol buvo žinomi tik du Homo erectus kaukolės fragmentai su dantimis ir trys analogiški Homo habilis atvejai. Nauji duomenys taip pat sustiprina išvadą, kad H. habilis ir H. erectus Rytų Afrikoje gyveno tuo pačiu metu – maždaug prieš 2,2–1,8 mln. metų. Tikėtina, jog tame pačiame regione tuo pat metu egzistavo ir daugiau homininų rūšių, pavyzdžiui, Paranthropus boisei bei Homo rudolfensis.
Žmonių evoliucija nevyko tiesia ir paprasta linija. Vis dėlto šis naujai aprašytas radinys priartina mokslininkus prie sudėtingos, šakotos žmonių „šeimos medžio“ pradžios ir padeda tiksliau suprasti, kaip įvairios ankstyvosios rūšys galėjo sugyventi ir vystytis greta viena kitos.
