Nauji mokslo įrankiai atveria kelią naujiems atradimams. Todėl, kai neardomosios tyrimų technologijos tampa plačiau prieinamos, beveik neišvengiama, kad planetų mokslininkai jas pritaiko ir meteoritams.
Naujausiame straipsnyje, kurį parengė Estrid Naver iš Danijos technikos universiteto kartu su bendraautoriais, aprašomas dviejų palyginti naujų metodų pritaikymas vienam garsiausių pasaulyje meteoritų – NWA 7034, dar vadinamam „Juoduoju grožiu“.
Šio meteorito išskirtinumas – jo kilmė. Tai Marso uolienos gabalas, į Žemę patekęs, tikėtina, po milžiniško smūgio Raudonojoje planetoje. Uoliena sudaryta iš maždaug 4,48 mlrd. metų senumo medžiagos, tad tai viena seniausių žinomų marso kilmės medžiagų visoje Saulės sistemoje. Be to, pats mėginys pasižymi itin dailia išvaizda, todėl ir pramintas „Juoduoju grožiu“.
Deja, ankstesni tyrimai šį unikalų akmenį vertė fiziškai pažeisti: nuo jo buvo pjaunamos dalys, kurios vėliau smulkinamos ar tirpinamos, kad būtų galima nustatyti sudėtį.
Dabar tai įmanoma daryti gerokai švelniau, pasitelkiant kompiuterinę tomografiją (KT).
Išskiriami du pagrindiniai kompiuterinės tomografijos tipai. Pirmasis – medicinoje visame pasaulyje plačiai taikomi rentgeno KT skeneriai. Jie ypač tinkami aptikti sunkesnius, tankius elementus, pavyzdžiui, geležį ar titaną.
Antrasis, gerokai rečiau naudojamas metodas – neutroninė KT. Vietoj rentgeno spindulių čia pasitelkiami neutronai, kurie skrodžia tiriamą objektą. Gautas vaizdas skiriasi: neutronai geriau prasiskverbia pro tankias medžiagas ir, kas ypač svarbu, leidžia aptikti vandenilį – vieną pagrindinių vandens sudedamųjų dalių.
Savo darbe mokslininkai panaudojo abu metodus, kad neardomuoju būdu ištirtų „Juodąjį grožį“ ir nustatytų, kokių paslapčių jis slepia. Nors tyrimas laikomas neardomuoju, buvo tirtas nedidelis, anksčiau nušlifuotas meteorito fragmentas. Vis dėlto net ir nago dydžio mėginyje aptikta įdomių struktūrų – vadinamųjų klastų.
Geologijoje klastas – tai nedidelis uolienos fragmentas, įterptas į didesnę uolieną. Pats klastų aptikimas nebuvo netikėtas: seniai žinoma, kad „Juodasis grožis“ sudarytas iš įvairių fragmentų, o tai atitinka jo kilmę – per smūgį Marse sulipdytą ir suspaustą uolienų mišinį.
Tačiau KT tyrimai atskleidė iki šiol šiame meteorite nefiksuotą klastų tipą.
Naujieji klastai įvardijami kaip vandenilio turtingas geležies oksihidroksidas (H-Fe-ox). Šie vandenilio gausūs intarpai sudarė apie 0,4 % tiriamo „Juodojo grožio“ mėginio tūrio, nors pats mėginys buvo vos nago dydžio.
Nors šis skaičius atrodo nedidelis, cheminė sudėtis rodo, kad būtent šiuose smulkiuose intarpuose gali slypėti iki maždaug 11 % viso mėginio vandens.
Manoma, kad „Juodasis grožis“ apskritai turi apie 6000 milijonųjų dalių (ppm) vandens. Tai labai didelis kiekis, turint omenyje, jog dabartinis Marsas yra beveik sausas. Šie duomenys papildo ir sustiprina kitus atradimus, pavyzdžiui, Jezero krateryje marsaeigio „Perseverance“ aptiktus vandeningus uolienų pavyzdžius.
Nors „Juodasis grožis“ kilęs iš visai kito Marso regiono nei „Perseverance“ surinkti mėginiai, jų tarpusavio panašumai leidžia manyti, kad prieš milijardus metų vanduo (greičiausiai skystas) Marso paviršiuje buvo paplitęs plačiai, o ne tik pavienėse vietovėse.
Šis įspūdingas meteoritas tam tikra prasme primena visą Marso mėginių pargabenimo misiją, sutalpintą į vieną akmenį. Vis dėlto tyrėjai tikisi tas pačias neardomąsias KT technikas ateityje pritaikyti ir tiesiai iš Marso pargabentiems mėginiams. KT skeneriai gali „permatyti“ net titaninį korpusą, kuriame tokie mėginiai būtų gabenami.
Vis dėlto dėl neseniai atšauktų Marso mėginių grąžinimo planų gali praeiti nemažai laiko, kol tiesiogiai iš Raudonosios planetos atgabenti pavyzdžiai pasieks Žemę ir bus ištirti galingais mūsų laboratorijų įrankiais.
Tačiau vis dar planuojama ir Kinijos Marso mėginių grąžinimo misija, tad viltis, kad laukti nereikės pernelyg ilgai, išlieka. Kol kas panašūs neardomieji tyrimai gali būti taikomi ir kitiems Marso meteoritams – tai puikus būdas panaudoti jau sukauptą patirtį ir turimą įrangą. Tikėtina, kad artimiausiais metais tokių detalių skenavimo studijų daugės, o jos dar labiau praplės mūsų supratimą apie senovinį, vandeningą Marsą.
