Kai kurie iš mūsų prisimena laikus, kai būdami dvidešimties turėjome gerokai daugiau energijos. Galėdavome dirbti iki vėlumos, prastai išsimiegoti, išeiti į vakarėlį, greitai atsigauti ir kitą dieną vis tiek jaustis pakankamai žvalūs.
Maždaug apie keturiasdešimtuosius šis lengvumas dažnai dingsta. Nuovargį tampa vis sunkiau „perlipti“, o atsigavimas užtrunka ilgiau. Nesunku pagalvoti, kad tai tėra natūralus senėjimo procesas ir negrįžtamas nuosmukis.
Vis dėlto ketvirtasis dešimtmetis neretai tampa alinantis ne todėl, kad staiga pasenstame, o todėl, kad keli gana nedideli biologiniai pokyčiai sutampa su laikotarpiu, kai gyvenimo reikalavimai pasiekia piką.
Svarbiausia ir viltingiausia žinia ta, kad nėra pagrindo manyti, jog energija privalo ir toliau taip pat sparčiai mažėti sulaukus šešiasdešimties.
Energija dvidešimties
Ankstyvojoje suaugystėje vienu metu aukščiausią tašką pasiekia kelios svarbios organizmo sistemos.
Raumenų masė tuo metu paprastai būna didžiausia net ir be specialių treniruočių. Kadangi raumenys yra metaboliniu požiūriu aktyvus audinys, jie padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje ir mažina pastangas, kurių reikia kasdienėms užduotims atlikti.
Tyrimai rodo, kad griaučių raumenys yra aktyvūs net ramybės būsenoje ir reikšmingai prisideda prie bazinės medžiagų apykaitos – energijos kiekio, kurį organizmas sunaudoja vien tam, kad palaikytų gyvybines funkcijas. Kuo daugiau turime raumenų, tuo mažiau energijos „kainuoja“ bet koks veiksmas.
Ląstelių lygmeniu mitochondrijų – struktūrų, kurios maistą paverčia panaudojama energija – yra daugiau, be to, jos veikia efektyviau. Jos gamina energiją su mažiau „atliekų“ ir uždegimą skatinančių šalutinių produktų.
Dažniausiai gilesnis būna ir miegas. Net jei miego trukmė trumpesnė, smegenys sugeba išgauti daugiau lėtosios bangos miego – fazės, labiausiai susijusios su fiziniu atsistatymu.
Šiame amžiuje stabilesni ir hormonų ritmai. Kortizolis (dažnai vadinamas streso hormonu), melatoninas, augimo hormonas ir lytiniai hormonai paprastai laikosi gana nuspėjamų paros ciklų, todėl energijos lygis dienos eigoje būna patikimesnis.
Apibendrinant, dvidešimties energija dažnai yra gausi ir „atlaidi“. Su ja galima elgtis neatsakingai ir vis tiek dažnai išvengti didesnių pasekmių.
Alinantys keturiasdešimtieji
Viduriniame amžiuje nė viena iš minėtų sistemų staiga nesugriūva, tačiau nedideli pokyčiai ima turėti apčiuopiamų pasekmių.
Raumenų masė dažnai pradeda mažėti jau nuo vėlyvųjų trisdešimties, jei sąmoningai nesistengiame jos palaikyti fiziniu krūviu. Dėl to viena svarbiausių rekomendacijų – jėgos treniruotės. Raumenų netenkame pamažu, tačiau poveikis nepastebimai kaupiasi: mažiau raumenų reiškia, kad kasdienis judėjimas reikalauja daugiau energijos, net jei sąmoningai to ir nefiksuojame.
Mitochondrijos ir toliau gamina energiją, tačiau tai daro ne taip efektyviai. Dvidešimties prastą miegą ar stresą organizmas dažnai „užmaskuodavo“, o keturiasdešimties šis neefektyvumas matomas gerokai aiškiau: atsigavimas tampa „brangesnis“ energijos požiūriu.
Keičiasi ir miegas. Daugelis žmonių vis dar miega pakankamai valandų, tačiau miegas tampa labiau fragmentuotas. Mažėja gilaus miego trukmė, todėl organizmas prasčiau atsistato. Nuovargis ima jaustis nebe epizodiškai, o tarsi nuolat kauptųsi.
Hormonai viduriniame amžiuje niekur nedingsta – jie ima labiau svyruoti, ypač moterims. Būtent hormonų nepastovumas, o ne vien jų trūkumas, gali sutrikdyti kūno temperatūros reguliaciją, miego laiką ir energijos ritmus. Organizmui dažnai lengviau prisitaikyti prie nuolat žemesnio lygio nei prie nenuspėjamų šuolių.
Prie viso to prisideda ir smegenų veikla. Vidurinis amžius dažnai sutampa su didžiausiu kognityviniu ir emociniu krūviu: vadovavimu, atsakomybe, nuolatiniu budrumu, įvairiais globos ir rūpybos vaidmenimis. Prefrontalinė žievė – smegenų sritis, atsakinga už planavimą, sprendimų priėmimą ir impulsų kontrolę – turi dirbti intensyviau, kad pasiektume tą patį rezultatą. Psichinis „daugiaveikiškumas“ vargina ne mažiau nei fizinis darbas.
Todėl keturiasdešimtieji taip dažnai ir jaučiasi alinantys: biologinis efektyvumas ima svyruoti būtent tuo metu, kai gyvenimo reikalavimai yra didžiausi.
Viltį teikiantys šešiasdešimtieji
Vėlesnis amžius dažnai įsivaizduojamas kaip tiesiog vidurinio amžiaus nuovargio tąsa, tačiau nemaža dalis žmonių patiria ką kita.
Po pereinamųjų laikotarpių hormonų sistemos neretai vėl stabilizuojasi. Gyvenimo vaidmenų gali sumažėti, o kognityvinis krūvis – palengvėti. Sukaupta patirtis leidžia sprendimus priimti greičiau, mažiau varginant save nuolatine analize.
Miegas nebūtinai prastėja vien dėl amžiaus. Esant mažesniam stresui ir laikantis pastovaus režimo, miego efektyvumas gali net pagerėti, net jei bendra miego trukmė kiek sutrumpėja.
Ypač svarbu tai, kad ir raumenys, ir mitochondrijos net ir vyresniame amžiuje geba puikiai prisitaikyti. Jėgos treniruotės šešiasdešimtmečiams, septyniasdešimtmečiams ir dar vyresniems žmonėms per kelis mėnesius gali padėti atgauti jėgą, pagerinti medžiagų apykaitos rodiklius ir sustiprinti subjektyvų energijos pojūtį.
Tai nereiškia, kad vėlesnis gyvenimo laikotarpis dovanotų beribę energiją, tačiau dažnai atsiranda kitas privalumas – didesnis nuspėjamumas.
Gera žinia
Suaugystėje energija dažniau keičiasi savo pobūdžiu, o ne tiesiog nuolat ir tolygiai mažėja. Klaidinga manyti, kad vidurinio amžiaus nuovargis yra asmeninė nesėkmė ar neišvengiamo nuosmukio pradžia. Anatomijos ir fiziologijos požiūriu taip nėra.
Vidurinio amžiaus nuovargį geriausia suprasti kaip neatitikimą tarp biologijos ir reikalavimų: nedideli efektyvumo pokyčiai prasideda būtent tada, kai kognityvinė, emocinė ir praktinė apkrova yra didžiausia.
Viltį teikianti žinia nėra ta, kad galime susigrąžinti dvidešimtmečio savijautą. Daug svarbiau tai, kad net ir vėlesniame amžiuje energijos lygį vis dar galima reikšmingai keisti, o keturiasdešimtųjų išsekimas nėra galutinė stotelė.
Šio etapo nuovargis nėra neišvengiamo nuosmukio pranašas – tai signalas, kad pasikeitė žaidimo taisyklės.
