Šiuolaikinis pasaulis vis dažniau susiduria su tropinėmis ligomis, kurios dėl klimato kaitos, migracijos ir intensyvaus turizmo peržengia tradicines geografines ribas. Viena pavojingiausių tokių ligų yra šistosomozė – parazitinė infekcija, galinti metų metus nepastebimai žaloti žmogaus organizmą.
Šistosomozę sukelia parazitinės kirmėlės, kurios gali ilgai išlikti nepastebėtos ir palaipsniui sukelti sunkius vidaus organų pažeidimus. Negydoma liga siejama su kepenų, plaučių, šlapimo takų pažeidimais ir net vaisingumo sutrikimais.
Ilgą laiką ši infekcija buvo laikoma tik tropikų ir subtropikų regionų problema. Tačiau naujos parazitų mutacijos ir hibridinės formos skatina mokslininkus kalbėti apie augančią globalią grėsmę.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiandien gydymo nuo šistosomozės reikia maždaug 250 milijonų žmonių 78 pasaulio šalyse. Tai viena labiausiai paplitusių, bet kartu ir dažnai nuvertinamų parazitinių ligų.
Šistosomozė plinta per kontaktą su užkrėstu gėlu vandeniu. Ligą platina tam tikros gėlavandenių sraigių rūšys, kurių organizme vystosi parazitų lervos.
Šios lervos geba prasiskverbti į žmogaus organizmą net per nepažeistą odą. Jos išskiria fermentus, ardančius odos apsauginį barjerą, todėl parazitai gali patekti į kraujotaką.
Patekusios į organizmą, lervos subręsta ir virsta suaugusiomis kirmėlėmis, kurios įsikuria kraujagyslėse. Patelės kasdien išskiria tūkstančius kiaušinėlių, tačiau dalis jų iš organizmo nepasišalina.
Įstrigę kiaušinėliai kaupiasi kepenų, plaučių, mažojo dubens ir kitų organų audiniuose. Imuninė sistema, bandydama juos sunaikinti, sukelia lėtinį uždegimą ir audinių randėjimą.
Liga neretai daugelį metų nesukelia aiškių simptomų, todėl užsikrėtęs žmogus gali net neįtarti infekcijos. Tuo metu organizme jau vyksta tylūs, bet progresuojantys pažeidimai.
Mokslininkus ypač neramina tai, kad skirtingų šistosomų rūšių parazitai pradėjo kryžmintis tarpusavyje. Kai kuriuose regionuose aptinkamos hibridinės formos, galinčios užkrėsti ir žmones, ir gyvūnus.
Tokie hibridai gali būti atsparesni įprastam gydymui, todėl standartiniai vaistai tampa mažiau veiksmingi. Be to, ligą sunkiau suvaldyti, nes ji gali nuolat plisti iš gyvūnų rezervuarų.
Tyrimai rodo, kad kai kuriuose regionuose apie 7 procentus nustatytų parazitų jau sudaro hibridinės formos. Manoma, kad realus šio reiškinio mastas gali būti gerokai didesnis.
Ypač pavojinga šistosomozės forma pažeidžia urogenitalinę sistemą. Tokiu atveju parazitai sukelia lėtinius skausmus, nevaisingumą ir reikšmingai padidina riziką užsikrėsti ŽIV.
Taip pat nustatytas ryšys tarp urogenitalinės šistosomozės ir tam tikrų onkologinių susirgimų. Regionuose, kur vaisingumas glaudžiai siejamas su socialiniu statusu, ši liga tampa ne tik medicinine, bet ir gilia asmenine tragedija.
Situaciją apsunkina tai, kad simptomai dažnai klaidingai palaikomi lytiškai plintančiomis infekcijomis. Dėl to vėluoja tiksli diagnozė ir tinkamas gydymas.
Nors pagrindiniai šistosomozės židiniai išlieka Afrikoje, atvejų nustatoma ir Azijoje, taip pat pietinėje Europoje. Tai kelia vis didesnį visuomenės sveikatos specialistų susirūpinimą.
Ligos plitimui palankias sąlygas kuria klimato kaita, leidžianti sraigėms įsitvirtinti naujuose vandens telkiniuose. Prie rizikos prisideda ir turizmas, kai žmonės maudosi natūraliuose vandens telkiniuose nežinodami apie galimą pavojų.
Migracija taip pat didina riziką, nes infekcija gali būti atvežta iš endeminių regionų ir palaipsniui įsitvirtinti naujose vietovėse. Dėl to šistosomozė vis dažniau vadinama tyliai plintančia grėsme.
Nuo 2006 metų, įgyvendinus masinio gydymo programas, šistosomozės paplitimas pasaulyje sumažėjo maždaug 60 procentų. Tai rodo, kad ligą galima kontroliuoti taikant nuoseklias priemones.
Vis dėlto pažangą stabdo mažėjantis finansavimas ir augantis mutavusių parazitų skaičius. Per pastaruosius penkerius metus lėšos kovai su parazitinėmis ligomis sumažėjo daugiau nei 40 procentų.
Mokslininkai pabrėžia, kad būtina stiprinti stebėseną, užtikrinti savalaikį gydymą ir stabilų profilaktikos programų finansavimą. Priešingu atveju hibridiniai parazitai gali tapti sunkiai suvaldoma pasauline problema.
Atvejai, kai žmonių organizmuose aptinkami dideli parazitai, primena, jog tokios ligos nėra vien egzotiškų kraštų reiškinys. Tai reali, tyliai plintanti grėsmė, kurios suvaldymui būtinos tiek medicininės priemonės, tiek visuomenės informuotumas.
