Šiandien kreivi dantys ir netaisyklingas sąkandis dažnai laikomi įprasta šiuolaikinio žmogaus problema, kurią sprendžia ortodontai. Vis dėlto evoliucinė biologija ir antropologija rodo, kad tai nėra genetinė „klaida“ – dažniau tai mūsų gyvenimo būdo ir ypač vaikystės mitybos pasekmė.
Mokslininkams vis aiškiau, kad žandikauliai tiesiog nebegavo pakankamo krūvio, todėl nebeauga tokie platūs ir ilgi, kad lengvai sutalpintų visus dantis.
Dideli dantys mažame žandikaulyje
Evoliuciniai biologai ir antropologai pabrėžia, jog plačiai paplitusios šiuolaikinių žmonių sąkandžio problemos paprastai nėra susijusios su staigiais genetiniais pokyčiais. Pagrindinė priežastis – kardinaliai pakitęs gyvenimo būdas ir mityba, ypač ankstyvame amžiuje.
Biologinis antropologas Piteris Ungaras šį reiškinį lygina su senu namu: mažos durys jame nėra „genetinės“ ten gyvenusių žmonių savybės – jos tokios, nes taip buvo statoma ir taip gyventa. Panašiai yra ir su žmogaus dantimis bei žandikauliu. Dantų dydis (emalio ir dentino kiekis) genetiškai gana pastovus, o žandikaulio dydis, į kurį dantys turi „sutilpti“, labai priklauso nuo išorinių veiksnių vaikystėje.
Senovėje, iki žemdirbystės ir pramoninio maisto paplitimo, žmonėms tekdavo daug ir intensyviai kramtyti: valgyti kietą, skaidulingą augalinį maistą, sausą ir stangrią mėsą. Toks nuolatinis kramtymo darbas aktyvino osteoblastus – kaulinį audinį formuojančias ląsteles. Dėl to žandikauliai augo platesni ir ilgesni, o vietos visiems 32 dantims dažniausiai pakakdavo be didesnių sunkumų.
Kaip minkštas maistas pakeitė mūsų sąkandį?
Šiandien daugelis vaikų nuo labai ankstyvo amžiaus valgo minkštą, termiškai apdorotą ir smarkiai perdirbtą maistą. Tyrelės, košės, trintas maistas, kokteiliai ar glotnučiai beveik nereikalauja kramtymo pastangų. Dėl to žandikaulio aparatas negauna būtino „treniravimo“ – mechaninio krūvio, kuris natūraliai skatintų jo augimą.
Kai ateina laikas dygti nuolatiniams dantims, jie genetiškai tarsi „tikisi“ erdvesnio, gerai apkrauto žandikaulio – tokio, kokį turėjo medžiotojai ir rankiotojai. Tačiau vietoj to neretai „randa“ mažesnį, siauresnį ir nepakankamai išsivysčiusį šiuolaikinio vaiko žandikaulį.
Dėl vietos stokos dantys ima dygti ne ten, kur turėtų: vieni persidengia, kiti pasisuka, išauga kreivai arba net netinkama kryptimi. Taip burnoje susidaro savotiška „spūstis“. Ši neatitiktis susijusi ir su dažnomis protinių dantų problemomis – jie neretai paprasčiausiai nebetelpa dantų lanke.
Kitas galimas padarinys – kvėpavimo ir miego sutrikimai, pavyzdžiui, miego apnėja. Siauresnis žandikaulis reiškia mažiau vietos liežuviui, todėl jis gali būti labiau linkęs slinkti atgal ir apsunkinti kvėpavimo takus, ypač gulint.
Kada atsirado pirmieji breketai?
Mūsų protėviai iš esmės rečiau susidurdavo su vietos trūkumu dantims – žandikauliai dažniausiai būdavo pritaikyti visiems 32 dantims. Ortodontijos era realiai įsibėgėjo tik XIX a. pabaigoje, kai pramoninė revoliucija ir pasikeitusi mityba (daugiau malto, minkšto, perdirbto maisto) sukūrė naują, masiškai paplitusią problemą – kreivus dantis ir netaisyklingą sąkandį.
Pirmosios dantų tiesinimo priemonės buvo gremėzdiškos ir dažnai skausmingos: įvairios metalinės konstrukcijos mechaniškai plėtė dantų lanką ir bandė „priversti“ dantis rikiuotis tiesiau. Patogumu tokios sistemos nepasižymėjo.
Šiandien technologijos gerokai pažengusios. Vietoje nepatogių aparatų dažnai naudojamos estetiškesnės breketų sistemos ir skaidrios kapos, kurias sunkiau pastebėti. Jos leidžia palaipsniui koreguoti dantų padėtį ir sąkandį, taisant tai, ką ilgainiui paskatino mitybos ir gyvenimo būdo pokyčiai.
Mokslininkai kartais pusiau juokais pastebi, kad teoriškai sugrįžimas prie kieto, natūralaus, mažai apdoroto maisto galėtų skatinti žandikaulių vystymąsi ir mažinti dantų „spūstį“. Tačiau sąmoningai versti vaikus nuolat kramtyti ypač kietą maistą būtų ir neracionalu, ir potencialiai pavojinga. Todėl realiausia bei saugiausia išeitis šiandien – laiku kreiptis į ortodontą, atidžiai stebėti vaikų dantų raidą ir, prireikus, koreguoti sąkandį šiuolaikinėmis priemonėmis.
Protiniai dantys išlieka viena paslaptingesnių temų odontologijoje. Vieniems jie dygsta skausmingai, kitiems metų metus lieka „užsigulėję“ žandikaulyje, o dar kiti apskritai neturi jų užuomazgų ir apie tai sužino tik atlikus rentgeno tyrimą. Visa tai dar kartą primena, kaip stipriai mūsų burnos anatomiją veikia evoliucija ir gyvenimo būdas.
