Vasaris dažniausiai siejamas su pilkais debesimis ir sniego likučiais, tačiau sodininkai žino: būtent šiuo metu gamta pamažu ima busti. Kol dauguma augalų dar giliai „miega“, viena nepaprasta daugiametė gėlė jau skleidžia žiedlapius ir drąsiai prasiskverbia pro įšalusią žemę. Tai vilkdalgis, dar vadinamas „kalėdine rože“.
Vilkdalgis – išskirtinis daugiametis augalas, gebantis ištverti žemas temperatūras ir pražysti net žiemos speige. Jo žiedai primena stambius žibintus, o spalvų paletė stebina įvairove: nuo krištolinės baltos ir švelniai žalios iki sodriai purpurinės ar net beveik juodos. Šiai gėlei nebaisus ir sniegas: naktį paspaudus šalčiui, žiedai gali tik kiek palinkti prie žemės, tačiau atšilus vėl atgauna stangrumą ir pakyla.
Skirtingai nei scylės ar kiti ankstyvieji pavasario augalai, kurie nužydi ir greitai išnyksta, vilkdalgis išlaiko dekoratyvumą ilgiau. Jo lapai tvirti, odiški, dažnai išlieka žali net po sniegu. Žydėjimas trunka palyginti ilgai: žiedai pasirodo vasarį ir gali džiuginti iki pat balandžio pabaigos, o jų atspalviai laikui bėgant švelnėja, pereidami į pastelinius tonus.
Kad vilkdalgis gerai augtų ir kasmet žydėtų vis gausiau, svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Šį augalą reikėtų sodinti pavėsyje arba pusiau pavėsyje. Ypač tinkamos vietos – po medžių ar didesnių krūmų lajomis: vasarą lapija apsaugo nuo kaitrios saulės, o žiemą, kai lapai nukritę, augalui pakanka šviesos žydėti ir augti.
