Renkantis pomidorų sėklas visada išlieka šioks toks loterijos elementas: norisi gausaus, saldaus ir aromatingo derliaus, tačiau net ir plačiai giriamos naujovės ar metais patikrintos veislės kartais skaudžiai nuvilia.
Praėjusį sezoną daugelis daržininkų nusivylė keliais populiariais pomidorų hibridais ir veislėmis, kurios įprastomis sodo sąlygomis taip ir neatskleidė žadėto potencialo.
„Imperator F1“ – išvaizdus, bet beveik „guminis“
Vienas prieštaringiausiai vertintų hibridų – „Imperator F1“. Jis pristatomas kaip itin derlingas ir atsparus ligoms. Iš dalies tai pasitvirtino: augalai dažnai augo stiprūs, formavo gausias žiedynų kekes, o vaisių mezgimas buvo intensyvus.
Vis dėlto pagrindinis trūkumas išryškėjo nokimo metu. Pasiekę techninę brandą, pomidorai galėdavo savaitėmis kabėti ant krūmo, tačiau taip ir neįgaudavo reikiamo saldumo – išlikdavo kieti, beveik „guminiai“. Skonis neretai apibūdinamas kaip žolėtas, tuščias, beveik be aromato. Dėl to derlius atrodė labiau dekoratyvus, nei tinkamas gardžiam vartojimui. Ši problema ypač ryškiai pasireiškė vėsesnę ir lietingą vasarą.
„Zolota kanareika“ – graži, bet prasta valgymui
Veislė „Zolota kanareika“, išsiskirianti ryškiai geltonais, taisyklingos kriaušės formos vaisiais, pagal aprašymus atrodė ideali tiek lysvei papuošti, tiek stalui. Išoriškai ji dažnai pateisindavo lūkesčius: vaisiai būdavo gražūs, vienodo dydžio, patrauklios spalvos.
Tačiau vidinė vaisių kokybė neretai nuvildavo. Minkštimas dažnai pasitaikydavo per sausas, miltingas, beveik bekvapis. Geltoniems pomidorams būdingas saldumas labiau atsiskleisdavo tik pavieniuose vaisiuose ir tik tada, kai susidarydavo idealus saulės bei drėgmės balansas. Daugeliui daržininkų ši veislė tapo pavyzdžiu, kai pomidoras džiugina akį, bet prie stalo – beveik „nevalgomas“.
„Spalach“ – ankstyvas, bet mažas ir rūgštokas
Dar vienas katalogų favoritas, tačiau realybėje – lysvės autsaideris, buvo ankstyvoji veislė „Spalach“. Pagrindinis jos privalumas – itin ankstyvas derėjimas, bet būtent ši savybė neretai virsdavo ir didžiausiu trūkumu.
Siekis kuo greičiau subrandinti derlių dažnai atsiliepdavo vaisių dydžiui ir skoniui. Pomidorai retai užaugdavo didesni už slyvą, o skonis būdavo vidutiniškas ar net prastas: ryškesnė rūgštelė, menkas aromatas, mažai sodrumo. Ši veislė galėjo atlikti „pirmojo pomidoriuko“ vaidmenį, tačiau netrukus ją užgoždavo vėlyvesnės, bet gerokai skanesnės ir stambesnės veislės.
5 pagrindinės nesėkmės priežastys
Apibendrindami praėjusio sezono patirtį, daržininkai išskyrė kelias dažniausias priežastis, kodėl net populiarios veislės nuvilia:
- Per didelis pasikliovimas reklama. Aprašymuose dažnai akcentuojamos tik stipriosios savybės, o galimi trūkumai, ypač skonio niuansai, nutylimi.
- Netinkamas klimatas ir oro sąlygos. Tai, kas puikiai dera šiltnamiuose ar šiltesniuose regionuose, ne visada pasiteisina vėsesnę, lietingą vasarą atvirame darže.
- Skonio „aukojimas“ dėl derliaus ir ankstyvumo. Dalis modernių hibridų kuriami siekiant gausaus, ankstyvo derliaus ir patrauklios išvaizdos, o skonis lieka antrame plane.
- Pernelyg dideli lūkesčiai. Ryškūs aprašymai ir patrauklios nuotraukos sukuria idealizuotą įvaizdį, kurio realiomis sąlygomis ne visada pavyksta pasiekti.
- Individualios skonio preferencijos. Tai, kas vienam atrodo pakankamai skanu, kitam gali pasirodyti blanku ar net nemalonu.
Išvada: geriau patikrintas „senas draugas“ nei madinga naujiena
Praėjusio sezono patirtis priminė, kad neverta aklai vaikytis skambių pavadinimų ir itin viliojančių aprašymų. Derlingumas, atsparumas ir graži vaisių išvaizda menkai džiugina, jei pats pomidoras nesuteikia malonumo valgant.
Kur kas naudingiau atsirinkti kelias jau išbandytas, jūsų sklypo mikroklimatui tinkančias veisles ir naujoves bandyti pamažu, nedideliais kiekiais. Neretu atveju kukliai aprašyta, mažiau išreklamuota veislė gali suteikti daugiau džiaugsmo ir skonio nei visa madingų hibridų kolekcija, kuri gražiai atrodo tik ant pakuotės ar katalogo puslapyje.
