Rekordinis 22 mlrd. eurų nusidėvėjimų ir atidėjinių būsimiesiems nuostoliams mastas – neeilinis pripažinimas, kaip smarkiai Europoje įsikūrusi automobilių gamintoja „Stellantis“ suklydo vertindama JAV rinką.
Ar Jungtinėse Valstijose žlugo elektrinio automobilio svajonė? Ne – tai Elono Musko ir „Tesla“ gimtinė, o ši bendrovė visiems laikams pakeitė automobilių pramonę. Vis dėlto akivaizdu, kad elektrifikacijos ambicijos ten susidūrė su rimta kliūtimi. Tuo neturėtų stebėtis tie, kurie stebi Donaldo Trumpo administracijos skelbtus šūkius ir „gręžkime naftą“ politiką, iš esmės atšaukusią per Džo Bideno kadenciją pasiektą pažangą siekiant nulinės emisijos tikslų.
Galbūt didžiausia staigaus „Stellantis“ kurso pakeitimo – sprendimo grąžinti daugiau degalų vartojančius benzininius modelius ir stabdyti dalį elektromobilių programų – intriga yra ta, kad prie šios išvados bendrovė ėjo taip ilgai. Pardavimų krizė Jungtinėse Valstijose ir sandėliuose užsilikęs neparduotų automobilių kiekis jau seniai buvo plačiai aptariami.
Tikėtina, kad apsispręsti „Stellantis“ paskatino konkurentų signalai. Dar gruodį „Ford“ paskelbė peržiūrinti elektrifikacijos kryptį: įmonė fiksavo 19,5 mlrd. JAV dolerių nurašymų ir atidėjinių bei nutraukė pagrindinį nulinės emisijos sunkesnių transporto priemonių projektą, susijusį su „F-150 Lightning“ pikapo gamyba.
Vos prieš mėnesį „General Motors“ pranešė planuojanti iki 7 mlrd. JAV dolerių siekiančius kaštus, susijusius su elektromobilių programomis, ir dalį modelių grąžinanti prie benzininių variklių.
„Stellantis“ grupėje JAV padalinį sudaro „Chrysler“ – vienas istorinių Amerikos vadinamojo „didžiojo trejeto“ automobilių gamintojų.
Buvo akivaizdu, kad užduotis nebus lengva, ypač tokiai Amsterdame ir Paryžiuje įsikūrusiai motininei bendrovei kaip „Stellantis“: įtikinti amerikiečius, jog jų „Jeep“ visureigiai ir „Ram“ pikapai turėtų tapti elektriniai, reiškia iš esmės perkurti įprastą pirkėjų lūkestį.
Šiandien „Stellantis“ faktiškai atsisako ankstesnės „žaliojo įvaizdžio“ retorikos apie etinę būtinybę ir automobilių pramonės atsakomybę prisidėti prie kovos su klimato kaita. Vietoje to bendrovė siekia patikti elektrifikacijos skeptikams, prisistatydama kaip „laisvo pasirinkimo švyturys“, esą pirmiausia atsižvelgiantis į „realius klientų poreikius“.
Strateginį posūkį lydi trijų žodžių šūkis, mėgstamas politinių judėjimų ir skirtas mobilizuoti paramą kovoje su reguliuotojais: „paklausa, o ne nurodymai“. Praktikoje tai reiškia, kad „Stellantis“ prioritetą teiks automobilių, kuriuos realiai galima parduoti, kūrimui, užuot aklai sekusi politinę „grynojo nulio“ darbotvarkę, nukreiptą į kelių transporto dekarbonizaciją. Tokia laikysena aiškiai orientuota į JAV auditoriją ir dera su „America first“ tipo Baltųjų rūmų pozicionavimu.
Ką tai reikš Europai, kur elektromobilių priėmimas (bent jau Vakarų ir Šiaurės Europoje) yra gerokai pažengęs, – visai kitas klausimas. Akivaizdu, kad „Stellantis“ retorika skirta ir Briuseliui: bendrovė tikisi sutelkti kitus gamintojus ir dar labiau padidinti spaudimą Europos institucijoms, kad šios sušvelnintų dekarbonizacijos grafikus. Šioje kovoje ji, regis, kol kas įgyja iniciatyvą.
Šis „grįžimas į praeitį“ turi ir simbolinę išraišką: į rinką sugrįžta dideli V8 benzininiai varikliai, tokie kaip 6,4 litro agregatas, montuojamas „Dodge Challenger SRT 392“ modelyje.
Vis dėlto verta prisiminti, kad spartus judėjimas link nulinės emisijos transporto prasidėjo ir dėl pačios automobilių pramonės klaidų.
Prieš dešimtmetį pramonė dar mėgino dėlioti žingsnis po žingsnio kelią į mažesnės taršos ateitį, stipriai investuodama į švaresnius ir efektyvesnius dyzelinius bei benzininius variklius. Tai turėjo būti tarpinė stotelė kelyje į elektrifikuotą, o galiausiai – nulinės emisijos transportą.
Ši strategija žlugo prasidėjus vadinamajam dyzelgeito („dieselgate“) skandalui, kai paaiškėjo, kad „Volkswagen“ ir kiti gamintojai apgaudinėjo emisijų testuotojus, sudarydami iliuziją, jog jų varikliai yra švaresni ir efektyvesni, nei buvo iš tikrųjų.
Įstatymų leidėjai reagavo griežtai: buvo parengtas naujas, agresyvus planas pereiti prie visiškai elektrifikuoto naujų automobilių parko, numatant vidaus degimo variklių (bent jau lengvuosiuose automobiliuose) išnykimą nuo 2030 m. Pramonė piktinosi, bet galiausiai priėmė šią savotišką „atgailą“. Beveik visi tradiciniai gamintojai paskelbė ambicingus planus, kaip šį tikslą pasiekti.
Tačiau COVID-19 pandemijos sukelti tiekimo grandinių sutrikimai ir pajamų kritimas daugumą tradicinių gamintojų privertė stabtelėti ir persvarstyti ambicijas. Daugelio ankstesni pažadai šiandien nebeatrodo tokie tvirti, kaip skelbta anksčiau.
Nepaisant to, „Stellantis“ Europoje jau yra nuėjusi reikšmingą elektrifikacijos kelią. Jungtinėje Karalystėje vienas iš penkių jos parduodamų automobilių yra visiškai elektrinis – tai atitinka bendrą rinkos vidurkį, kiek atsilieka nuo kai kurių Europos konkurentų, tačiau gerokai lenkia, pavyzdžiui, Japonijos gamintojus. „Peugeot e-208“ ir „Citroën e-C3“ (iš esmės tas pats automobilis, tik skirtingo dizaino) patenka į daugiausia parduodamų savo klasės elektromobilių Europoje penketuką.
Matydama, kur link krypsta rinka, „Stellantis“ pasirašė reikšmingą susitarimą su Kinijos elektromobilių gamintoja „Leapmotor“ – ne tik dėl mažesnių ir įperkamesnių nulinės emisijos automobilių tiekimo Europai, bet ir dėl jų gamybos pačioje Europoje.
Kalbant apie Jungtinę Karalystę, „Stellantis“ jau yra pastebimai sumažinusi veiklos apimtis šalyje, kur „Vauxhall“ kadaise dešimtmečius buvo vienas lyderių, tačiau dabar tokio statuso nebeturi.
Bendrovė itin nepalankiai sutiko Jungtinės Karalystės sprendimą pasitraukti iš Europos Sąjungos ir pasekmes, kurias tai turėjo visos Europos tiekimo grandinėms bei „Vauxhall Astra“ gamybai Ellesmere Porte (Česyre) ir „Vivaro“ furgonų gamybai Lutone (Bedfordšyre). Vėliau įmonė atsidūrė ir atvirame konflikte su Jungtinės Karalystės vyriausybe.
„Stellantis“ nusprendė nutraukti „Astra“ gamybą, o Ellesmere Porto gamyklą pertvarkyti į mažesnių elektrinių furgonų gamyklą, tam pasinaudodama dešimtimis milijonų svarų, gautų iš britų mokesčių mokėtojų lėšų.
Kai bendrovei nepavyko išsiderėti išimčių dėl pramonės veiklos Jungtinėje Karalystėje, susijusių su nulinių emisijų transporto priemonių mandatu (įpareigojančiu gamintojus parduoti vis daugiau elektromobilių), ji priėmė sprendimą uždaryti Lutono komercinių transporto priemonių gamyklą. Profesinės sąjungos šį žingsnį pasmerkė kaip istorinį pramoninį vandalizmą.
Paklaustas, ką „Stellantis“ strateginis persiorientavimas reikš likusiai jos gamybos veiklai Jungtinėje Karalystėje – nors pati įmonė didžiuojasi turinti vienintelę visiškai elektromobiliams skirtą gamyklą – bendrovės atstovas atsakė lakoniškai: „Ellesmere Portui – jokių pokyčių.“
