Skaitmenizacija įsibėgėja ir tai jau nebe abstrakti kryptis, o kasdienybė. Nuo 2025 m. pradžios dalis paslaugų dar tvirčiau persikėlė į elektroninę erdvę: prisijungimai prie valstybės sistemų, bankų operacijos, įvairūs patvirtinimai telefone tapo norma. Tiems, kurie su technologijomis jaučiasi užtikrintai, tai patogu. Tačiau vyresnio amžiaus žmonėms toks pokytis neretai reiškia stresą ir priklausomybę nuo kitų pagalbos.
Dažniausiai į pagalbą pasitelkiami artimieji. Jei jų šalia nėra – kreipiamasi į banko konsultantus. Tačiau čia atsiranda jautri riba: kiek galima padėti, kad tai netaptų saugumo pažeidimu?
Latvijoje aptartas atvejis tapo geru šios dilemos pavyzdžiu. „Swedbank“ padalinyje prekybos centre „Akropole“ vyresnio amžiaus moteris, atvykusi su artimu žmogumi, tikėtina, sūnumi, bandė įsidiegti „Smart-ID“. Palydovas norėjo padėti atlikti veiksmus telefone, tačiau konsultantė tam nepritarė.
Senjorė pasimetė – viena ji nesijautė galinti įvykdyti visų žingsnių. Banko darbuotoja paaiškino, kad jei klientas pats negali savarankiškai naudotis identifikavimo priemone, jos aktyvuoti negalima. Diskusija tapo aštresnė, bet galiausiai sprendimas buvo rastas. Vis dėlto situacija iškėlė platesnį klausimą: ar skaitmeniniame amžiuje silpnesni lieka be realios pagalbos?
Banko atstovas Jānis Krops paaiškino, kad čia kalbama ne apie formalumus, o apie atsakomybę. „Smart-ID“ prilyginama oficialiam asmens dokumentui – pasui ar tapatybės kortelei. Tai reiškia, kad jos aktyvavimas turi vykti tik tiesiogiai dalyvaujant pačiam asmeniui.
Logika paprasta: kaip niekas nenorėtų, kad jo vardu pasą atsiimtų kitas žmogus, taip ir skaitmeninė tapatybė negali būti sukurta per tarpininką. Net jei tas tarpininkas – šeimos narys. Bankas privalo įsitikinti, kad prieiga prie finansinių paslaugų nepateks į svetimas rankas.
Tokios atsargumo priemonės atsirado ne be priežasties. Finansiniai sukčiai vis aktyvesni, o senjorai dažnai tampa lengvesniu taikiniu. Pasitaiko atvejų, kai artimi ar pažįstami asmenys piktnaudžiauja suteikta prieiga prie sąskaitų. Todėl jei matoma, kad klientas negalės pats naudotis priemone, jos aktyvavimas gali būti sustabdytas.
Vis dėlto alternatyvų yra. Jei žmogus nebegali savarankiškai tvarkyti finansų, galima oficialiai suteikti įgaliojimą kitam asmeniui. „Swedbank“ leidžia paskirti patikėtinį, turintį sąskaitą tame pačiame banke, ir tam nereikia notarinio patvirtinimo. Tokiu atveju pagalba tampa neformaliu gestu, o teisiškai aiškiu sprendimu.
Be to, planuojama įdiegti naują praktiką – klientai galės dalyvauti konsultacijose kartu su pasirinktu pasitikėjimo asmeniu. Tam reikės aiškaus sutikimo dėl duomenų tvarkymo, tačiau tai leis suderinti skaidrumą ir saugumą.
Svarbu prisiminti, kad „Smart-ID“ nėra vienintelis būdas prisijungti prie paslaugų. Galima rinktis kodų generatorių, mobiliąją programėlę ar biometrinį patvirtinimą telefone. Kiekvienas klientas turi teisę pasirinkti jam suprantamiausią sprendimą.
Iš pirmo žvilgsnio banko griežtumas gali atrodyti perteklinis. Tačiau šiandien, kai finansinės apgaulės tampa vis sudėtingesnės, atsargumas yra būtinas. Tikslas paprastas – kad pinigai liktų saugūs, o prieiga prie jų būtų suteikiama tik tam, kam ji iš tiesų priklauso.
Skaitmeninė pažanga neišvengiama. Tačiau kartu su ja turi eiti ir atsakomybė – tiek institucijų, tiek pačių klientų. Kartais saugumo taisyklės sukelia nepatogumų, bet jų esmė viena: apsaugoti žmogų nuo pasekmių, kurios gali būti kur kas skaudesnės nei trumpalaikis nesusipratimas banko skyriuje.
