Nors Lietuvos ekonomika vis dar laikoma viena sparčiausiai augančių Europos Sąjungoje (ES), darbo produktyvumo kritimas yra itin reikšminga problema, sako „Telia“ vadovė Baltijos šalyse Giedrė Kaminskaitė–Salters. Jos teigimu, jei nebus imtasi atitinkamų priemonių darbo našumui gerinti, Lietuva investuotojams netrukus taps per brangi.
„Liga, kuria sergame, yra ta, kad mūsų produktyvumas krenta, o atlyginimai auga. Atlyginimai Lietuvoje popandeminiu laikotarpiu vidutiniškai išaugo 16,5 proc., tuo tarpu kitose Europos šalyse – 1,5 proc. Tai mūsų pajamos išaugo 11 kartų, tuo tarpu produktyvumas krito 0,2 proc., o Lenkijoje jis augo 5 proc. Tai Lenkijoje mes matome sveiką ekonomiką (…). Tuo tarpu mums reikia ginkluotis, mums reikia auginti savo karo industriją, bet mes vis mažiau dirbame, per tas pačias valandas mes padarome vis mažiau“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo G. Kaminskaite–Salters.
„Mes daromės per brangūs. Pažiūrėkime į mūsų investicinius srautus: per pirmąjį 2025 metų pusmetį į Lietuvą atėjo tik 15 mln. eurų užsienio investicijų. Ir tai tikrai nėra dėl geopolitikos (…). Taip yra dėl to, nes mes tampame nebeadekvačiai brangūs. Gerai, būkime brangūs, būkime pasiturintys, bet tada per tą patį laiką padarykime daugiau, kokybiškiau. Tapkime konkurencingi per tą pridėtinę vertę, kurią mes kuriame“, – akcentavo ji.
– Jūs kritikuojate komforto ir gerovės perteklių, dabartinę situaciją vadinate alkio trūkumu. Gal galite paaiškinti, ką turite omenyje?
– Aš galvoju, kad esame truputėlį užmigę ant laurų. Per 35 mūsų nepriklausomybės metus sugebėjome labai daug pasiekti – mūsų BVP yra maždaug 87 proc. Europos vidurkio, o kai kurias šalis net esame pralenkę. Tas, apie kurias anksčiau galėdavome tik svajoti. Vilniaus regionas išvis visus palikęs užnugaryje. Tai, aišku, yra labai gerai ir šaunu, bet atsiranda ir tamsioji gerovės pusė – galima aptingti ir įsivaizduoti, kad šita gerovė, kurią sukūrei, tau tiesiog priklauso. Tada ir prasideda svajonės apie 4 dienų darbo savaitę, apie universalias pajamas ir t.t. Tai aš manau, kad mes galime prarasti tą alkį, tą greitį, kuris mus atvedė į šitą tašką, ir tą sekundę, kai mes aptingsime, prasidės mūsų važiavimas atgal.
– Bet švedai, suomiai, nors ir yra tikrosios gerovės valstybės, turi tą alkį. Jie yra labai verslus ir inovatyvūs, jie tarsi verslo vikingai. Kaip jiems tai pavyksta?
– Aš manau, kad visi atsakymai yra užkoduoti jūsų klausime. Visų pirma, tose valstybėse tos gerovės paskirstymas – tolygus. Jeigu žiūrėtume į Lietuvą, tai mes pagal savo pajamų atotrūkį tarp, tarkime, Vilniaus ir likusios šalies dalies, esame antri nuo galo Europoje. Po mūsų, man rodos, tik Bulgarija. Tai reiškia, kad labai netolygus pajamų pasiskirstymas suponuoja nelygią gerovę, o tai jau savaime kelia rizikas, kaip ir dabartinė populizmo banga, kurioje mes gyvename. Kalbant apie verslumo alkį, tai jūs paminėjote inovacijas – Europa apskritai 2,1 proc. savo visų uždirbtų pinigų investuoja į inovacijas – kas yra labai mažai, palyginus su Amerika, kuri investuoja virš 10 proc., ir net Kinijoje dabar yra beveik 9 proc. – o mes Lietuvoje investuojame tik 1 proc. Kiek aš tikrinau, taip buvo dar ir prieš kovidą. Reiškia, kad mes nieko neinovuojame, mes esame tiesiog vartojanti šalis. O kai tu neinovuoji, tai atitinkamai ir tavo verslumas aptingsta. Skandinavija yra labai brangi, ji tikrai turi gerovę, bet ten yra išlikęs tas alkis dėl to, nes jie yra inovatyvūs, jie tam skiria labai daug savo resursų.
– Ką jūs galvojate, kai girdite siūlymus apie 4 darbo dienų savaitę?
– Aš klaikstu, todėl, kad, kiek man tenka stebėti, kas vyksta Kinijoje, kas vyksta JAV, tai yra ėjimas visiškai į priešinga pusę. Japonijoje ir Pietų Korėjoje apskritai egzistuoja darbo kultas ir „9–9–6“ darbo modelis, kur tu dirbi nuo 9 val. iki 21 val., 6 dienas per savaitę. Tokiu pagrindu buvo pastatytas „TikTok“ ir visas Silicio slėnis tuo pagrindu dirba. Nesakau, kad mums reikia taikyti „9–9–6“ modelį, bet mums reikia dirbti daug. Aš dažnai girdžiu debatus: „Na, dabar bus dirbtinis intelektas, jis mus visus pakeis, mums apskritai nereikės dirbti. Kuo daugiau bus dirbtinio intelekto, tuo mažiau mes galėsime dirbti.“ Yra priešingai. Dirbtinis intelektas pakeis tam tikras profesijas, todėl žmonėms reiks keisti savo darbą, įgūdžius, mokytis naujų dalykų, kadangi kitaip jie taps nebeaktualūs darbo rinkai, bet atsiras ir daugybė naujų profesijų. Šiame žaidime laimės tie, kurie ne tik dirba su dirbtiniu intelektu, bet dirba daug, nes su dirbtiniu intelektu dirbs visi. Na, tai tada tavo konkurencinis privalumas bus, kiek daugiau tu dirbi už kitą, kuris irgi dirba su dirbtiniu intelektu.
– Kaip manote, ar esminė problema tikrai yra darbo dienose, gal ji yra požiūryje į darbą, atsakomybės jausme?
– Mūsų liga, kuria sergame, yra ta, kad mūsų produktyvumas krenta, o atlyginimai auga. Atlyginimai Lietuvoje popandeminiu laikotarpiu vidutiniškai išaugo 16,5 proc., tuo tarpu kitose Europos šalyse – 1,5 proc. Tai mūsų pajamos išaugo 11 kartų, tuo tarpu produktyvumas krito 0,2 proc., o Lenkijoje jis augo 5 proc. Tai Lenkijoje mes matome sveiką ekonomiką – jie gali sau leisti tokias idėjas kaip didžiausias pasaulio oro uostas, tvirčiausia kariuomenė ir t.t. Tuo tarpu mums reikia ginkluotis, mums reikia auginti savo karo industriją, bet mes vis mažiau dirbame, per tas pačias valandas mes padarome vis mažiau.
– Tai jūs sakote, kad tai, jog Lietuvos ekonomika vis dar viena sparčiausiai augančių Europos Sąjungoje, yra gana laikinas dalykas, nes tame gyvena kažkokia sisteminė problema?
– Taip. Čia tas pats kaip vietoje sporto raumenis auginti steroidais. Tai toks augimas ir Lietuvoje. Jis įspūdingas, bet netvarus. Jei mes nesusiimsime, nepradėsime investuoti į darbo našumą, į produktyvumą… Mes daromės per brangūs. Pažiūrėkime į mūsų investicinius srautus: per pirmąjį 2025 metų pusmetį į Lietuvą atėjo tik 15 mln. eurų užsienio investicijų. Ir tai tikrai nėra dėl geopolitikos, nes tos investicijos, pavyzdžiui, ėjo į Lenkiją, bet nėjo pas mus. Taip yra dėl to, nes mes tampame nebeadekvačiai brangūs. Gerai, būkime brangūs, būkime pasiturintys, bet tada per tą patį laiką padarykime daugiau, kokybiškiau. Tapkime konkurencingi per tą pridėtinę vertę, kurią mes kuriame.
– Taip, investicijų neatėjimą daug kas aiškina geopolitine situacija, bet tą paneigia situacija Lenkijoje.
– Lenkijoje ir toje pačioje Latvijoje – mes matome, kad ten vėl grįžta investicijos, bet Lietuvoje jos yra apmirusios. Tai čia tikrai reikėtų mums pasidomėti, dėl ko taip yra, ir kažką su tuo daryti.
– Ko mes turėtume pasimokyti iš Azijos ir Amerikos?
– Visų pirma, mūsų švietimo sistema yra vieta, kur šitos ligos yra užprogramuotos ir kur viskas prasideda. Mes turime labai silpną STEM dalykų mokymą, tai reiškia visų tiksliųjų mokslų mokymą. Tai susiję su tuo, kad mūsų mokyklose technologijų diegimas yra labai silpnas. Kadangi aš vadovauju ir Estijai, tai turiu su kuo palyginti.
– Estai sukūrė geriausią pasaulyje ar bent Europoje švietimo sistemą.
– Taip, ir naujausias dalykas, kurį jie padarė, tai jų Prezidentūra kartu su Vyriausybe ir verslu susivienijo ir paleido vadinamą „AI Leap“ – dirbtinio intelekto šuolį. 1996 metais jie padarė „Taiga Leap“, kur kiekvienas mokinys Estijos mokyklose gavo po kompiuterį. Tai „AI Leap“ yra tos pačios programos kopija – dabar kiekvienas mokinys gauna priėjimą prie visų dirbtinio intelekto įrankių ir mokytojai yra paruošti apmokyti juos jais naudotis. Tai yra remiama valstybiniu lygmeniu. Lietuvoje mes to neturime. Aišku, spragas bando užkišti verslas, bet mes turime silpną tiksliųjų dalykų mokymą ir visišką nepasiruošimą technologijose. Dėl šios priežasties verslas yra priverstas samdyti specialistus – pačius brangiausius, iš užsienio, nes čia tiesiog jų nėra. Dėl to mūsų pačių kaštai išsipučia ir tas mūsų produktyvumas mažėja. Tai manau, kad reikia grįžti prie mūsų švietimo sistemos ir ja labai labai rimtai susirūpinti. Ne tik deklaruoti, kad mokytojas bus prestižinė profesija jau seniai praėjusiais 2025 metais, bet link to daryti ir realius žingsnius.
– Neseniai čia kalbėjomės su „Švietimas #1“ iniciatyvos vadovu ir mane nustebino faktas, kad ketvirtokų žinios Lietuvoje yra puikios, tačiau aštuntokų – prastokos. Tai reiškia, kad mes per tuos ketverius metus kažkaip prarandame vaikų žinias.
– Taip, absoliučiai. Aš manau, kad kažkokio sisteminio požiūrio į mūsų švietimo sistemą, apart to, kad kas metai pakeičiama programa ir pridedama po 10 balų, tai už vieną, tai už kitą, nėra. Ir tai programuoja mūsų visos valstybės tam tikras struktūrines problemas.
– O jeigu Lietuva norėtų išlikti konkurencinga, kokius tris dalykus ji turėtų padaryti?
– Visų pirma, mokytojo profesiją realiai turėtume paversti prestižine, kad mūsų talentai mokymą matytų kaip perspektyvų darbą. Tam, aišku, reikėtų sujungti absoliučiai visus valstybės pajėgumus. Antrą, dirbtinį intelektą turėtume paversti ne tiktai kiekvieno verslo strategijos dalimi, bet ir mūsų visos valstybės strategijos dalimi. Net ir mūsų viešajame sektoriuje turėtų būti diegiamos technologijos tam, kad mes pasaulyje taptume dar labiau konkurencingi. Trečias ir absoliučiai svarbiausias dalykas – investicija į saugumą, saugumą visomis prasmėmis, pradedant nuo kariuomenės, nuo pasiruošimo, kad mes būtume nepažeidžiami. Tai ne tik padėtų mūsų pramonei ir augintų naujas profesijas, būtų kelias inovacijoms, bet ir padarytų mus daug saugesnius, patrauklesnius užsienio investicijoms ir atitinkamai suponuotų, kad mūsų ateitis saugi.
– O dirbti reikėtų daugiau?
– Taip, dirbti reikia daugiau. „Telioje“, pavyzdžiui, mes iš ofiso dirbame 5 dienas per savaitę. Taip, turėjome baimę, kaip žmonės reaguos, jei paprašysime sugrįžti, ar tai nebus interpretuojama kaip priespauda, bet nieko tokio nebuvo. Mes nepraradome nei talentų, nei naujų žmonių, kurie norėtų prisijungti. Jeigu tu sukuri prasmę, dėl ko ta įmonė egzistuoja, dėl ko jie dirba kaip mes – pavyzdžiui, „Telioje“ mes jaučiame, kad kuriame Lietuvos technologinę ateitį, kad mes prisidedame prie Lietuvos saugumo, kad mes padedame savo kaimynei Ukrainai – tai koks skirtumas, ar tu dirbi iš ofiso, ar tu dirbi iš namų. Bet dirbdamas iš ofiso tu padarysi daugiau, nes greičiau sugaudysi informaciją, sužinosi, kas vyksta čia ir dabar. Tau nereikės rezervuotis 30 minučių su vienu žmogumi per „Teams“, 30 minučių su kitu ir t.t. Tai darbo našumas, efektyvumas išauga iš karto.
– Prisiminus protestą dėl LRT pataisų, aš jus sutikęs nustebau, kai pasakė, jog čia dalyvaujate su visais biuro darbuotojais. Kodėl taip nusprendėte?
– Mes parašėme į įmonės intranetą, kad tie, kurie gali atsilaisvinti iš darbo vietos, nes yra tokių, kurie dirba taip vadinamame fronte, kurie aptarnauja klientus parduotuvėse ar skambučių centre, ir turi tartis su kolegomis, kad galėtų pasišalinti, bet tie, kas gali išeiti, tikrai gali eiti į protestą ir gali dalyvauti, ir neimti atostogų, neimti laisvadienio. Kodėl? Dėl to, kad tai yra kova už pamatinę mūsų valstybės vertybę – žodžio laisvę. Man labai juokinga, kai girdžiu klausimus, kodėl verslas kišasi į žodžio laisvę ir kodėl jums rūpi. Taip yra dėl to, nes galiausiai tai atsisuks prieš patį verslą. Jeigu nebus žodžio laisvės, ateis ir mums pradės nurodinėti, ką galime rodyti, ko negalime rodyti, kiek laiko turime skirti vienam ar kitam politikui, o tai absoliučiai nepriimtina. Ta demokratija, ta laisvė, už kurią mes kovojome, yra labai labai trapi. Bet kuris verslas, kuris atsitraukia, stovi nuošalyje ir sako: „Aš būsiu geras visiems, nes maža ką“, – tai yra, mano nuomone, savęs apgaudinėjimas, nes galiausiai tas pamatas, ant kurio tas verslas pastatytas, suirs, nes jis yra labai trapus. Jis priklauso nuo to susitarimo, kurį mes turime kaip visuomenė, kas mums yra pamatinės vertybės.
– Giedre, įstojote į šaulius. Kodėl?
– Nes nenorėjau būti prastesnė už Edmundą Jakilaitį, bet jeigu rimtai, mane įkvėpė „Telios“ darbuotojai. Vis matydavau, kaip pas mus pirmame aukšte susirenka šaulių grupė. Tai viena, tai kita, ir aš klausiu jų: „Ką jūs čia veikiate, kas jūs tokie?“ Sako: „Mes „Telios“ darbuotojai.“ Tada supratau, kad jie laisvo laiko turi tiek pat, kiek aš, nes dirba tai pačiai įmonei, turi šeimas, sodybas, bet vis tiek sugeba rasti laiko ginti savo valstybę. Tai man tada pasidarė gėda ir pagalvojau, kad aš irgi turiu rasti. Įstojau ir sužinojau, kiek daug žmonių randa to laiko ir kad iš tikrųjų aš čia nesu niekuo išskirtinė. Ir tas mane nepaprastai džiugina. Džiugina žinoti, kiek yra šviesių žmonių, kurie yra pasiryžę savo gyvybe ginti mūsų šalį.
– Ačiū už pokalbį.
Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
