Mokslininkai iš „Imperial College London“ svarsto, kad ilgalaikė žmogaus sąveika su ugnimi ir gebėjimas ją valdyti galėjo paveikti mūsų genetinį kodą. Tyrėjų teigimu, reguliarūs nedideli nudegimai ir su liepsna susijusios grėsmės ilgainiui formavo Homo sapiens būdingas prisitaikymo savybes, išskiriančias mus iš kitų primatų ir žinduolių.
Istoriškai žmonės ne tik bijojo ugnies, bet ir išmoko ją prisijaukinti bei kontroliuoti. Ugnies įvaldymas laikomas vienu svarbiausių technologinių lūžių: jis padėjo mūsų rūšiai išplisti po pasaulį, prisitaikyti prie šaltesnio klimato, geriau apdoroti maistą ir kurti sudėtingesnes technologijas. Vis dėlto gyvenimas šalia ugnies visada buvo susijęs ir su didele nudegimų rizika.
Vienas iš tyrimo autorių Kaddis pabrėžia, kad nudegimai yra išskirtinai žmogui būdinga trauma. Dauguma gyvūnų instinktyviai vengia ugnies, o žmogus jos sąmoningai ieško – šilumai, maisto gamybai, amatams, o vėliau ir pramonės reikmėms. Dėl to didelė dalis žmonių per gyvenimą bent kelis kartus patiria nudegimus, o toks procesas tęsiasi jau daugiau kaip milijoną metų.
Tyrėjai palygino žmonių ir kitų primatų genomus ir nustatė, kad Homo sapiens turi genų, glaudžiai susijusių su greitesniu žaizdų gijimu, imuninės sistemos aktyvacija, uždegimo kontrolės mechanizmais bei audinių atstatymo procesais.
Manoma, kad šie prisitaikymai padėjo ankstyviesiems žmonėms išgyventi nuolat patiriant nedidelius nudegimus – dar gerokai iki šiuolaikinių vaistų ir antibiotikų atsiradimo. Tačiau tokie evoliuciniai „patobulinimai“ turėjo ir kainą: patyrus sunkius nudegimus, žmogaus organizmas linkęs reaguoti itin stipriu uždegimu, didesniu randėjimu ir pavojingomis komplikacijomis, kurios kartais kelia grėsmę gyvybei.
„Mūsų darbas rodo, kad natūrali atranka galėjo skatinti tokių savybių formavimąsi, kurios didino išgyvenamumą po pasikartojančių nedidelių nudegimų“, – aiškina Kaddis.
Tyrimas taip pat padeda geriau suprasti, kaip tarpusavyje sąveikauja kultūra ir evoliucija. Ugnies valdymas yra kultūrinis įgūdis, tačiau, panašu, jis buvo glaudžiai susijęs ir su biologinių bruožų formavimusi. Kitaip tariant, tai, ką žmonės darė tūkstančius ir milijonus metų – sėdėjo prie laužo, kepė maistą, naudojo ugnį amatuose, – pamažu galėjo daryti įtaką ir mūsų genams.
Toks požiūris atveria naujų galimybių medicinai. Geresnis evoliucinių prisitaikymų prie nudegimų supratimas galėtų padėti kurti veiksmingesnius gydymo metodus, mažinti randėjimą ir užkirsti kelią pavojingoms komplikacijoms po sunkių nudegimų.
„Ši teorija rodo, kad kultūra gali tapti natūralios atrankos veiksniu ir yra neatsiejama mūsų istorijos dalis – to, kas daro mus žmonėmis“, – pabrėžia kitas tyrėjų komandos narys Lerua.
Mokslininkų išvados papildo vis gausėjančius įrodymus, jog žmogaus kūną formavo ne vien aplinkos sąlygos ar mityba, bet ir mūsų pačių sukurti įrankiai, technologijos bei kasdieniai įpročiai. Ugnis – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip kultūrinis pasiekimas galėjo tiesiogine prasme „įrašyti“ savo pėdsaką žmogaus DNR.
