Atrodo tarsi scena iš romantiško romano, tačiau ši istorija – visiškai tikra. Temzės upės viduryje, pasislėpusios po šimtamečių medžių lajomis, tyvuliuoja dvi salos, visam laikui pakeitusios Didžiosios Britanijos karūnos likimą.
Būtent čia, visiškoje vienumoje, tuometinis Velso princas, vėliau tapęs karaliumi Edvardu VIII, susikūrė savo „pasaulį dviem“, kad galėtų būti su lemtingąja moterimi Wallis Simpson. Čia gimė meilės istorija, kurioje jausmai nugalėjo sostą.
Pasaulis, kuriame sustojo laikas
Rytą, kai virš Temzės Berkšyre pakyla rūkas, Holm ir Hollyhock salos atrodo lyg iš kito pasaulio. Čia lengva pamiršti griežtą Bakingamo rūmų protokolą: tvyro tyla, girdėti nendrių šlamesys, o ramybė primena, ko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje taip troško įpėdinis į sostą.
Kaip būsimasis monarchas, Edvardas nuolat buvo visuomenės dėmesio centre, tačiau šiose salose netoli Vindzoro jis galėjo būti tiesiog vyras, įsimylėjęs du kartus išsiskyrusią amerikietę. Norėdamas pasiekti mylimąją, jis naudodavosi diskretišku priėjimu – kukliu liepteliu, jungiančiu abi salas. Tas lieptelis tapo jų izoliacijos nuo pasaulio, nepritariančio šiai meilei, simboliu.
Edvardas ir Wallis čia leisdavo savaitgalius: skaitydavo, ilsėdavosi ir planuodavo bendrą ateitį, kuri anuomet atrodė beveik neįmanoma.
Gyvenimas Temzės saloje
Mažesniojoje saloje – Hollyhock – kadaise stovėjo romantiška trobelė pasakišku pavadinimu The Nest („Lizdelis“). Ji buvo pastatyta tam, ką žadėjo jos vardas – būti saugiu prieglobsčiu. Čia Edvardas ir Wallis praleisdavo laiką toli nuo fotografų žvilgsnių ir kūrė ateities planus, kuriems karališkasis dvaras nepritarė.
Šiandien šios trobelės šiuolaikiniuose žemėlapiuose jau nebėra – panašu, kad ji neatlaikė laiko išbandymų. Vis dėlto, parduodant abi salas, atsivėrė unikali galimybė pažvelgti į pagrindinę vilą kaimyninėje Holm saloje. Kuo ji ypatinga?
Šviesos pripildyti namai. Penkių kambarių namas Holm saloje modernizuotas taip, kad darniai įsilietų į supančią gamtą. Dėl milžiniškų vitrininių langų susidaro įspūdis, jog upė teka tiesiai per svetainę.
Sodas tarsi iš paveikslo. Maždaug 2,5 akro (daugiau nei 1 hektaro) ploto valda – tai senas miškas. Čia nėra kruopščiai prižiūrėtos angliškos vejos: vyrauja laukinė gamta, kur iki šiol laksto žvėrys, o virš vandens sklando paukščiai.
Privatus pakrantės ruožas. Daugiau nei 360 metrų nuosavo upės kranto reiškia, kad ramybę sudrumsčia nebent tolumoje praplaukiantis laivelis.
Architektūrinis unikalumas ant polių
Gyvenimas vidury veržlios upės reikalauja itin tikslių inžinerinių sprendimų. Todėl pastatas pastatytas ant polių, o visos gyvenamosios erdvės suprojektuotos pirmajame ir antrajame aukštuose. Apatiniame lygyje įrengtos tik dvi garažo patalpos ir strategiškai suplanuota atvira erdvė.
Toks sprendimas leidžia vandeniui potvynių metu laisvai plūsti po namu ir vėl atslūgti nepažeidžiant pastato konstrukcijų ar interjero. Nors sodas ir privažiavimo kelias kelias dienas per metus gali atsidurti po vandeniu, tikroji namų širdis išlieka saugi ir sausa, aukštai virš upės lygio.
Romantika, pakeitusi istoriją
Būtent šiose salose, regis, brendo vienas sudėtingiausių sprendimų britų istorijoje. 1936 m. Edvardas VIII nusprendė atsisakyti sosto. Jis išsižadėjo karūnos, rūmų ir valdžios tam, kad galėtų gyventi su Wallis. Iš karaliaus jis tapo Vindzoro hercogu, o šios salos virto tyliu jų pasirinkimo paminklu.
Nors ši karališkoji slėptuvė šiandien parduodama už įspūdingą – maždaug 3 000 000 svarų – sumą, daugeliui ji pirmiausia išlieka įkvepiančiu simboliu. Ji primena, kad net ir galingiausiam žmogui pasaulyje kartais tereikia tykios upės, miško lopinėlio ir slapto prieglobsčio savo lemtingai meilei.
