1532 m. Peru mieste Kadžamarkoje ispanų konkistadoras Fransiskas Pisaras su nedideliu europiečių būriu paėmė į nelaisvę inkų valdovą Atavalpą. Šis įvykis tapo lemtingu lūžiu, atvėrusiu kelią Inkų imperijos žlugimui.
Prieš šį užpuolimą Pizaro brolis Pedras Pizaras pastebėjo išskirtinę detalę: be paties Inko, neštuvais (iškilminga platforma, skirta aukščiausio rango asmenims) buvo nešamas tik Činčos valdovas. Kodėl jis inkų visuomenėje užėmė tokią aukštą padėtį?
Naujo tyrimo autoriai pateikia netikėtą, bet įtikinamą paaiškinimą: viena svarbiausių Činčos galios ir įtakos priežasčių galėjo būti jūros paukščių guanas, kitaip tariant – paukščių išmatos, naudotos kaip itin vertingos trąšos.
Itin vertinga gamtos dovana
Činča, esanti pietinėje Peru dalyje, yra vienas iš kelių upių slėnių palei dykumėtą pakrantę, drėkinamą vandenų iš Andų aukštikalnių. Šie vandenys nuo seno buvo gyvybiškai svarbūs drėkinamajai žemdirbystei. Maždaug už 25 kilometrų nuo kranto plyti Činčos salos, kuriose susikaupę vieni didžiausių Ramiojo vandenyno guano telkinių.
Jūros paukščių guanas yra ypač veiksminga organinė trąša. Palyginti su sausumos gyvulių mėšlu (pavyzdžiui, karvių), guane yra gerokai daugiau azoto ir fosforo – augalams itin reikalingų maistinių medžiagų.
Peru pakrante tekanti Humboldto (Peru) srovė sukuria išskirtinai turtingus žuvų išteklius. Žuvimis minta milžiniškos jūros paukščių kolonijos, įsikūrusios ant uolėtų salų prie kranto.
Dėl sauso, beveik be kritulių klimato guano sluoksnių nenuplauna lietūs, todėl per šimtmečius jie kaupiasi ir kai kur pasiekia kelių metrų storį. Būtent toks unikalus gamtinių sąlygų derinys lėmė, kad Peru guanas tapo ypač geidžiamu ištekliu.
Tyrėjai, remdamiesi ikonografine medžiaga, istoriniais rašytiniais šaltiniais ir archeologinių kukurūzų (Zea mays) stabiliojo izotopų analize, nustatė, kad Činčos slėnio bendruomenės jūros paukščių guaną žemdirbystėje naudojo jau prieš maždaug 800 metų. Tai leido reikšmingai padidinti dirvožemio derlingumą ir žemės ūkio produkcijos apimtis.
Mokslininkai kelia hipotezę, kad guanas galėjo būti vienas svarbiausių veiksnių, nulėmusių Činčos karalystės iškilimą ir ypatingą jos statusą Inkų imperijos akivaizdoje.
Dykumų pakrantės valdovai
Činčos karalystė (apie 1000–1400 m.) buvo didelė ir sudėtingai organizuota visuomenė, kurioje galėjo gyventi iki 100 000 žmonių. Ji buvo suskirstyta į specializuotas bendruomenes – žvejus, ūkininkus ir pirklius. Činčos gyventojai kontroliavo slėnį iki tol, kol XV a. jis buvo įtrauktas į Inkų imperiją.
Peru istorikas Markas Kuratola dar 1997 m. iškėlė mintį, kad Činčos salose esantys guano telkiniai galėjo būti vienas pagrindinių Činčos turto šaltinių. Naujausi duomenys šiai prielaidai suteikia tvirtesnį pagrindą.
Biocheminiai įrodymai
Biocheminė analizė yra patikimas būdas nustatyti, ar senovėje buvo naudojamos trąšos. 2012 m. eksperimentinis tyrimas parodė, kad augalai, tręšti kupranugarių (alpakų ir lamų) mėšlu arba jūros paukščių guanu, pasižymi gerokai didesnėmis azoto izotopų reikšmėmis nei netręšti pasėliai.
Tyrėjai išanalizavo 35 kukurūzų pavyzdžius, rastus Činčos slėnio kapavietėse. Šios liekanos buvo dokumentuotos ankstesnio tyrimo, skirto laidojimo praktikoms, metu.
Daugelio mėginių azoto izotopų reikšmės buvo didesnės, nei būdinga netręštiems kukurūzams, o maždaug pusėje pavyzdžių jos buvo itin aukštos. Kol kas tokie rezultatai geriausiai paaiškinami jūros paukščių guano naudojimu. Cheminė analizė taip pat patvirtina, kad dar iki ispanų atvykimo guanas buvo taikomas žemės ūkyje.
Vaizdiniai ir rašytiniai šaltiniai
Guanas ir jį „gaminantys“ paukščiai Činčos žmonėms buvo svarbūs ne vien praktiškai, bet ir simboliškai.
Archeologinių radinių analizė rodo, kad Činčos gyventojai aiškiai suvokė ryšį tarp žemės, jūros ir dangaus. Santykis su salomis bei guano naudojimas buvo ne tik ūkinis sprendimas, bet ir pasaulėžiūros dalis.
Ši pagarba atsispindi materialinėje kultūroje: tekstilėje, keramikoje, architektūriniuose frizuose ir metalo dirbiniuose dažnai kartojasi jūros paukščių, žuvų, bangų ir dygstančių kukurūzų motyvai.
Tokios scenos liudija, kad Činčos gyventojai suvokė visą ekologinį ciklą: paukščiai minta žuvimi vandenyne ir išskiria guaną, guanu tręšiami kukurūzai, o kukurūzai maitina žmones.
Šis ryšys galbūt išlikęs ir vietovardžiuose. Miesto pavadinimas Piskas kildinamas iš kečujų kalbos žodžio, reiškiančio „paukštį“, o Lunahuana gali būti aiškinamas kaip „guaną naudojantys žmonės“ arba „guanų žmonės“.
Išmatų galia
Veiksmingos ir vertingos trąšos – guanas – leido Činčos bendruomenėms didinti derlių ir plėsti prekybos tinklus, o tai prisidėjo prie karalystės ekonominio augimo.
Manoma, kad žvejai plaukdavo į Činčos salas rinkti guano ir tiekdavo jį ne tik ūkininkams, bet ir jūrų prekybininkams, kurie gabendavo šį išteklių pakrante bei į aukštikalnes.
Augantis žemės ūkio produktyvumas ir prekybinė įtaka sustiprino Činčos strateginę reikšmę Inkų imperijai. Apie 1400 m. inkai, tikėtina, sudarė palyginti taikų susitarimą ir įtraukė Činčą į savo valstybę – tai buvo viena iš nedaugelio sąmoningai sudarytų politinių sąjungų.
Nors tikslus šio susitarimo turinys tebėra diskusijų objektas, tyrėjai spėja, kad guanas galėjo būti vienas svarbiausių derybų klausimų. Inkų valstybei buvo gyvybiškai svarbūs kukurūzai, tačiau ji pati neturėjo tiesioginės prieigos prie jūros trąšų. Tai galėtų paaiškinti, kodėl Činčos valdovas buvo taip gerbiamas, kad, kaip užfiksavo Pedras Pizaras, buvo nešamas neštuvais greta paties Inko.
Inkams guanas buvo toks brangus, kad jie įvedė griežtą priėjimo prie guano salų kontrolę paukščių perėjimo sezonu, draudė žudyti guano paukščius tiek salose, tiek žemyne, o už taisyklių pažeidimą skyrė mirties bausmę.
Naujasis tyrimas praplečia iki šiol žinotą guano naudojimo žemdirbystėje arealą ikiinkiniu laikotarpiu ir tvirtai pagrindžia mintį, kad guanas atliko svarbų vaidmenį Činčos karalystės klestėjime. Vis dėlto dar reikia išsiaiškinti, kaip plačiai ši praktika buvo paplitusi ir kada tiksliai ji prasidėjo.
