Amerikiečių žurnalas „The New Yorker“ paviešino detalų pasakojimą apie įvykius Lietuvoje, kurie iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti kaip pavieniai nusikaltimai, tačiau iš tiesų buvo platesnės sabotažo schemos dalis. Straipsnyje teigiama, kad Lietuva tapo viena iš vietų, kuriose išbandyta Rusijos karinės žvalgybos taktika Europoje.
Vienas iš epizodų prasidėjo visai paprastai, 2024 m. pavasarį Vilniuje gyvenančios ukrainietės Annos buvo paprašyta atsiimti siuntą iš traukinių stoties. Ji nė nenutuokė, kad trumpam jos namuose paliktame lagamine buvo detonatorių komponentai. Šis, atrodytų, smulkus prašymas tapo svarbia detale didesnėje operacijoje.
Lietuvos antiteroristinių pajėgų pareigūnai įsitraukė nedelsdami. Situacija buvo perimta ir paversta kontroliuojamu veiksmu, o netrukus sulaikytas 17 metų ukrainietis Daniilas Bardadimas. Jis, kaip rašoma leidinyje, buvo pasiųstas į regioną su konkrečia užduotimi ir turėjo vykti toliau – į Rygą.
Šis atvejis iliustruoja reiškinį, kurį saugumo tarnybos vadina „vienkartiniais agentais“. Tai žmonės, dažnai jauni ir pažeidžiami, kurie per tarpininkų tinklus įtraukiami į pavienes operacijas. Jiems pavedamos užduotys gali atrodyti nereikšmingos – perduoti siuntą, nufotografuoti objektą ar atlikti nedidelį sabotažo veiksmą. Tačiau platesniame kontekste tai tampa koordinuotos strategijos dalimi.
D. Bardadimo biografija, kaip nurodoma publikacijoje, atitinka tokį modelį. Jis buvo pasitraukęs iš karo niokojamo Chersono, neturėjo finansinio stabilumo ir ieškojo galimybių užsidirbti. Per pažintis nusikalstamoje aplinkoje jis buvo įtrauktas į ryšių grandinę, kur instrukcijos perduodamos per „Telegram“, „Zangi“ ir kitus anoniminius kanalus.
Vilniuje jis pagamino padegamąjį įtaisą ir sukėlė gaisrą IKEA parduotuvėje. Nors materialinė žala nebuvo didelė, pats incidentas turėjo simbolinį krūvį. Lietuvos nacionalinio saugumo atstovas Vidmantas Kaladinskas leidiniui yra sakęs, kad tokie veiksmai siunčia signalą – jie skirti ne sunaikinti objektą, o parodyti pažeidžiamumą.
„The New Yorker“ pabrėžia, kad tokie incidentai nėra atsitiktiniai. Panašūs veiksmai fiksuoti ir kitose Europos šalyse: grafičiai su provokaciniais simboliais, karinių objektų stebėjimas, sandėlių ar prekybos vietų padegimai, siuntos su sekimo ar uždegimo mechanizmais, siunčiamos per tarptautines kurjerių tarnybas. Tai sudaro nuoseklią, nors ir išskaidytą veiksmų grandinę.
Strategija grindžiama veikimu „žemiau karo ribos“. Taikiniai dažnai civiliniai, todėl išvengiama tiesioginės karinės eskalacijos ar NATO reakcijos. Tačiau kartu kuriamas nepasitikėjimo ir nesaugumo jausmas, testuojamas visuomenių atsparumas.
Lietuva šiame kontekste pristatoma kaip aktyvus taškas – ne periferinė, o strategiškai svarbi vieta. Vilnius apibūdinamas kaip operacijų mazgas, kur susikerta tranzito keliai ir informaciniai srautai.
Analitikai atkreipia dėmesį, kad tokių veiksmų logika subtili: turi būti pakankamai užuominų, leidžiančių suprasti, kas stovi už incidentų, tačiau ne tiek, kad būtų galima greitai ir aiškiai įrodyti atsakomybę. Toks miglotumas leidžia išlaikyti spaudimą, bet išvengti atviro konflikto.
Straipsnis iškelia nemalonią išvadą – hibridinės operacijos jau vyksta, o jų vykdytojai dažnai net nesuvokia, kad tampa platesnio plano dalimi. Lietuvos atvejis rodo, kad saugumo institucijos geba laiku įsikišti ir užkirsti kelią galimai didesnei žalai. Tačiau pareigūnai pabrėžia, kad pavojus slypi ne viename incidente, o jų kaupime – keli ar keliolika tokių veiksmų gali sukurti kur kas platesnį poveikį nei pavienis gaisras ar siunta.
