Artėjant dar vienai šalčio bangai, žmonės su ja tvarkosi labai skirtingai. Vieni renkasi žvalų pasivaikščiojimą lauke, kiti mieliau „užsižiemoja“ po šiltu pledu su puodeliu arbatos ir sausainiais.
Tačiau, regis, yra vienas visiems bendras dalykas: atšalus mums patinka apie tai kalbėti. Tokie pasakymai kaip „taip šalta, kad jaučiu iki pat kaulų“ žiemą neretai tampa kone įprastu pasisveikinimu.
Ar šiame skunde yra bent kruopelytė tiesos?
Net ir esant žemai oro temperatūrai drėgmės lygis dažnai išlieka gana aukštas. Drėgnas oras greičiau „nupučia“ šiltesnį oro sluoksnį, susidarantį visai prie kūno paviršiaus. Be to, drėgmė įsigeria į drabužius, o tada jie ima veikti tarsi šilumos laidininkas, „atitraukiantis“ šilumą nuo kūno. Vanduo šilumą perduoda maždaug 70 kartų geriau nei oras, todėl drėgnas šaltis jaučiamas ypač skvarbiai.
Žmogaus organizmas efektyviausiai funkcionuoja, kai kūno temperatūra siekia apie 37 °C, tačiau galūnės gali būti net iki 6 °C vėsesnės. Be to, šis „normatyvas“ nėra vienodas visiems: kūno temperatūra ir šalčio jutimas skiriasi priklausomai nuo lyties, amžiaus ir sveikatos būklės. Vyresni žmonės paprastai šalčiui jautresni, o moterys neretai šaltį jaučia stipriau nei vyrai.
Ar iš tikrųjų jaučiame šaltį „kauluose“?
Kaulai šaltį jaučia ne taip, kaip oda. Juose nėra gausių temperatūrai jautrių receptorių, kokių apstu odoje. Tai logiška: didžioji kaulų dalis yra giliai po raumenų, jungiamojo audinio ir odos sluoksniais, todėl tiesioginis temperatūros jutimas jiems nėra toks svarbus.
Vis dėlto tai, kad kaulai tiesiogiai „nejaučia“ šalčio, nereiškia, jog temperatūros pokyčiai jų neveikia. Kaulai gali reaguoti į atvėsimą per nervus, esančius išoriniame kaulo sluoksnyje – antkaulyje (perioste). Šiame sluoksnyje yra tankus neuronų tinklas, jautriai reaguojantis į kaulo deformaciją, pažeidimą ar kitokį mechaninį poveikį.
Trumpalaikis kūno atšalimas kaulams paprastai nekenkia. Tačiau užsitęsęs, kelias savaites ar dar ilgiau trunkantis buvimas šaltoje aplinkoje gali lemti kaulų trumpėjimą, plonėjimą ir mažesnį kaulų mineralinį tankį.
Kur kas jautresni temperatūros ir slėgio pokyčiams yra kiti judamojo aparato audiniai.
Kas vyksta sąnariuose ir raumenyse, kai šalta?
Sąnarinių paviršių slydimui būtinas sinovinis skystis – daugumos stambiųjų sąnarių „tepiklis“. Atvėsus orui šis skystis tirštėja. Dėl to sąnariams darosi sunkiau ir nemaloniau judėti, ypač žmonėms, sergantiems sąnarių ligomis, pavyzdžiui, reumatoidiniu artritu ar osteoartritu.
Šaltis taip pat skatina audinių susitraukimą: jie tampa labiau įtempti ir kietesni. Sausgyslės, jungiančios raumenis su kaulais, atšalus standėja. Raiščiai, kurie jungia kaulus tarpusavyje ir stabilizuoja sąnarius, taip pat tampa mažiau elastingi.
Dėl šių pokyčių raumenims tenka dirbti sunkiau: reikia daugiau jėgos pajudinti kaulus, o judesių amplitudė sumažėja. Didesnė drėgmė šiuos pojūčius dažnai dar labiau sustiprina.
Šalčiui veikiant galūnes, organizmas sumažina kraujo pritekėjimą į rankas ir kojas. Tai apsauginis mechanizmas, padedantis išlaikyti stabilią kūno branduolio – vietos, kur yra gyvybiškai svarbūs organai – temperatūrą apie 37 °C. Tačiau sumažėjus kraujotakai audiniai dar labiau atvėsta, „susitraukia“ ir tampa labiau įsitempę.
Visa tai padidina mechaninę apkrovą – spaudimą ir tempimą – kauluose bei juos supančiuose audiniuose. Tokie dirgikliai suaktyvina skausmo receptorius, o smegenys šiuos signalus gali interpretuoti kaip aštrų, „į kaulus einantį“ šalčio pojūtį.
Smegenys, nuotaika ir vitamino D vaidmuo
Šalčio pojūtį sustiprina ir tai, kas vyksta galvoje – tiek pažodine, tiek perkeltine prasme. Šaltis dažnai sutampa su pilku dangumi ir drėgme, o žiemos mėnesiais saulėtų valandų būna labai mažai. Dėl trumpų dienų daugeliui ima trūkti saulės spindulių, reikalingų vitaminui D sintetinti odoje.
Vitamino D stoka siejama su prastesne kaulų būkle ir ligomis, tokiomis kaip rachitas vaikams ar osteomaliacija suaugusiesiems. Be to, vitamino D trūkumas gali būti susijęs ir su didesniu skausmo jautrumu, ypač raumenų bei sąnarių skausmu.
Vitamino D trūkumas taip pat siejamas su dažnesniais nerimo ir depresijos simptomais. Žmonės, patiriantys šias būkles, neretai kitaip toleruoja temperatūrą – jiems šaltis gali atrodyti stipresnis ir labiau varginantis.
Saulės šviesa tiesiogiai šildo odą, todėl sausas ir saulėtas šaltis dažnai jaučiamas visai kitaip nei drėgnas, niūrus ir vėjuotas – net jei termometras rodo tą pačią temperatūrą.
Ar galima palengvinti „šaltį kauluose“?
Yra ir gerų naujienų. Šaltuoju laikotarpiu papildomas kalorijų suvartojimas padeda organizmui pagaminti daugiau šilumos. Sluoksniuotas apsirengimas – keli ploni drabužių sluoksniai vietoje vieno storo – leidžia efektyviau sulaikyti šilumą prie kūno.
Labai svarbus ir judėjimas: dirbant raumenims gaminama šiluma, gerėja kraujotaka galūnėse, mažėja audinių sustingimas, o sąnariams tampa lengviau judėti. Trumpi, bet reguliarūs pasivaikščiojimai, lengvi tempimo pratimai patalpoje ar tiesiog aktyvesnis judėjimas namuose gali sumažinti nemalonų „šaltį iki kaulų“.
