Po pasivaikščiojimo šaltyje paraudę skruostai ne visada reiškia gerą sveikatą. Kai kuriais atvejais tai gali būti šalčio dilgėlinės – vienos iš lėtinės alergijos formų – požymis.
Imunologė alergologė Jekaterina Černišova aiškina, kad tai būklė, kai organizmo imuninės ląstelės reaguoja į žemą temperatūrą.
Kaip atpažinti šalčio dilgėlinę?
Pagrindinis simptomas – niežtinčios pūslės odoje, dažniausiai atvirose kūno vietose, kurias veikia šaltis: veide, rankose, kojose. Bėrimai paprastai būna trumpalaikiai ir, nutraukus kontaktą su šalčiu, per kelias valandas išnyksta nepalikdami žymių.
Svarbu prisiminti, kad reakcija gali pasireikšti net ir tuomet, kai oda kontaktuoja su temperatūra, žemesne nei 36,6 °C, todėl tai nebūtinai susiję tik su stipriu šalčiu.
Pavojingos pasekmės ir kontraindikacijos
Šalčio dilgėlinė ne visada apsiriboja vien nemaloniu niežėjimu. Esant ryškiam atšalimui, galimos ir sunkesnės reakcijos, įskaitant gyvybei pavojingą kvėpavimo takų patinimą. Žmonėms, kuriems nustatyta ši diagnozė, patariama vengti baseinų, krioprocedūrų, taip pat labai šaltų gėrimų ir ledų.
Rizikos grupei dažniausiai priskiriamos 30–40 metų moterys, rečiau ši būklė pasireiškia vaikams.
Gydymas ir profilaktika
Pagrindinė taktika – kiek įmanoma vengti kontakto su šalčiu. Jei to padaryti nepavyksta, gydytojas gali skirti antihistamininių vaistų. Savigyda nėra priimtina.
Profilaktikai rekomenduojama dėvėti šiltus, uždarus drabužius, naudoti šalikus ir kepures, taip pat rinktis termoapatinius drabužius, kurie padeda sulaikyti šilumą ir pašalinti drėgmę.
Su kuo galima supainioti šalčio dilgėlinę?
Šalčio dilgėlinę svarbu atskirti nuo kontaktinio alerginio dermatito, kuriam būdingas nuolatinis odos šerpetojimas ir sausumas, taip pat nuo akvageninės dilgėlinės, atsirandančios odai kontaktuojant su vandeniu, nepriklausomai nuo jo temperatūros. Tikslią diagnozę gali nustatyti tik gydytojas.
